Lapkričio 6 dieną žinomame Egipto kurorte Šarme el Šeiche prasidėjusi Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija COP27 vyksta sudėtingame geopolitiniame kontekste. Tačiau religiniai lyderiai pabrėžia, kad aplinkos klausimai viršija pavienius interesus.
JT klimato kaitos konferencijų tikslas yra sukurti ir įgyvendinti mechanizmus, kurie mažintų žmonijos veiklos pasekmes ekosistemoms. Ūkinė žmogaus veikla labai dažnai vystoma bioįvairovės sąskaita. Be to, neretai ūkinė veikla yra vystoma ne dėl būtinybės, o dėl pelningumo ir vartojimo įpročių. Štai vienas iš pavyzdžių. Per pastaruosius kelerius metus ištirtas globalus gyvulininkystės poveikis aplinkai: dvidešimt didžiausių gyvulininkystės pramonės firmų sukuria daugiau šiltnamio efekto dujų, nei tokios smarkiai industrializuotos šalys, kaip Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija kartu sudėjus. Mėsos ir jos gaminiams sunaudojama labai daug išteklių, o globali mitybinė vertė nėra tokia jau didelė. Gyvulininkystei reikia didelių žemės plotų, kurie kai kur formuojami kertant vertingus miškus, tūkstančių gyvybės formų namus. Šiuo metu europiečiai suvalgo apie 90 kilogramų mėsos per metus, o amerikiečiai virš 120. Paskaičiuota, kad jei tiek suvartotų visi Azijos ir Afrikos gyventojai, gyvulininkystės ūkių plėtra sunaikintų didžiulių plotų ekosistemas. Tuo tarpu Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad sveikai žmogaus mitybai per metus visai pakanka trisdešimties kilogramų.
Tačiau didžiausią susirūpinimą kelia prognozės, kad dėl bendros žmonijos ūkinės ir energetinės veiklos sukuriamas šiltnamio dujų kiekis palengva keičia visos planetos klimatą ir amžiaus pabaigoje jis gali būti šiltesnis daugiau nei dviem laipsniais. Nors tai gali atrodyti nedidelis pokytis, ekosistemoms tai yra didžiulis sukrėtimas, kuris neišvengiamai paveiks ir pačias žmonių visuomenes – dažniausiai ne į gerąją pusę. Nauji karai dėl vandens išteklių ar masinės migracijos yra realūs scenarijai.
Dabartinė geopolitinė padėtis nėra palanki koordinuotam tarptautinės bendruomenės veikimui dėl aplinkos apsaugos ir klimato įtakojimo mažinimo: dėl to visų pirma kaltas yra Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, kuris destabilizavo globalias energijos ir maisto gamybos grandines, sužadindamas naują poreikį iškastiniam kurui, kurio vartojimas yra mažintinas. Kitas reikšmingas veiksnys yra JAV ir Kinijos susitarimo dėl klimato atšaukimas, kilus įtampai tarp šalių po JAV politikų apsilankymo Taivane. Sunku įsivaizduoti aplinkai palankią globalią politiką be pasaulio fabriku vadinamos Kinijos įsipareigojimo.
Toks kontekstas tik dar labiau išryškina prieš septynerius metus, JT klimato konferencijos Paryžiuje COP21 išvakarėse paskelbtos popiežiaus Pranciškaus enciklikos Laudato si’ principą, jog viskas yra susiję: įvairios prigimties krizės ir jų sprendimai. Ar įmanoma įsivaizduoti skurdo problemų sprendimus be sveikos aplinkos ir taikos? Ar įmanoma įsivaizduoti taiką be socialinio teisingumo ir gerų aplinkos sąlygų? Ar įmanoma įsivaizduoti orų gyvenimą degradavusioje, sunaikintoje aplinkoje ir karo sąlygomis? Enciklikoje pabrėžiama, kad turime ne vien transformuoti dabartinį vystymosi modelį, bet ir savo etinių nuostatų visumą, nes turimų nebepakanka. Panašiai, Laudato si’ yra kristalizuojamas pastaraisiais dešimtmečiais ortodoksų, protestantų ir katalikų rateliuose brendęs sąmoningumas, jog krikščioniškas rūpestis artimu negali būti atskirtas nuo rūpesčio jo gyvenimui būtina aplinka. Šis sąmoningumas apima ir naują žvilgsnį į Šventąjį Raštą, kuris rodo, jog Dievas žmogui skyrė atsakingo administratoriaus, o ne savavališko išnaudotojo misiją. Žmogaus ir aplinkos poreikių harmoningas suderinimas yra vadinamas integralia ekologija. Apie ją lapkričio 8-ąją COP27 konferencijoje kalbėjo kardinolas Pietro Parolinas, Popiežiaus valstybės sekretorius:
„Šventasis Sostas skatina integralios ekologijos ugdymą. Politinių, techninių ir operatyvinių priemonių nepakanka, jos turi būti derinamos su ugdančiu požiūriu, skatinančiu naują gyvenimo būdą, puoselėjančiu atnaujintą vystymosi ir tvarumo modelį, grindžiamą rūpestingumu, brolybe ir bendradarbiavimu tarp žmonių bei stiprinančiu žmogaus ir aplinkos sandorą“, – sakė kardinolas P. Parolinas. – „Dabartinė socialinė ir ekologinė krizė yra palankus metas individualiam ir kolektyviniam atsivertimui bei konkretiems sprendimams, kurių nebegalima atidėlioti. Klimato kaitos žmogiškasis matmuo yra didelis iššūkis. Turime moralinę pareigą imtis konkrečių veiksmų, kad užkirstume kelią vis dažnesnėms ir sunkesnėms klimato kaitos humanitarinėms pasekmėms ir į jas reaguotume“. (RK / Vatican News)
