Per susitikimą su žurnalistais skrydžio iš Bahreino į Romą metu popiežius kalbėjo apie religijų dialogą, karą Ukrainoje, savo draugystę su Al Azharo didžiuoju imamu, moterų teises, migraciją, Bažnyčios pastangas spręsti nepilnamečių išnaudojimo sukeltą krizę ir galiausiai apie procesus, kurie vyksta Bažnyčioje Vokietijoje.
Kelionės į Bahreiną tikslas buvo tarpreliginis dialogas su islamu, taip pat ir ekumeninio dialogo tarp krikščionių plėtojimas, sakė popiežius. Norint pradėti tarpreliginį ar ekumeninį dialogą, reikia turėti aiškią savo tapatybę. Kas nelabai žino, kas jis pats yra, tam sunku užmegzti dialogą. O šie du vyrai, su kuriais teko susitikti Bahreino dialogo forume, – Al Azharo imamas ir Konstantinopolio patriarchas – labai aiškiai suvokia savo tapatybę.
Šia proga popiežius papasakojo apie savo asmeninės draugystės su Al Azharo didžiuoju imamu Ahmadu Al Tayyebu genezę. „Jis atvyko į Vatikaną su mandagumo vizitu, – pasakojo Pranciškus. – Po mūsų protokolinio susitikimo jau buvo beveik pietų metas. Jis rengėsi išvykti, o aš, atsisveikindamas, paklausiau: „O kur jūs einate pietauti?“ Neatsimenu, ką jis man pasakė, bet aš pakviečiau: „Ateikite, papietaukime kartu“. Tada, susėdę prie stalo, jis, jo sekretorius, du patarėjai, aš, mano sekretorius, mano patarėjas, paėmėme duonos, laužėme ir davėme vienas kitam. Duoti duonos – tai draugiškumo gestas. Tai buvo labai malonūs pietūs, labai broliški. Ir pabaigoje, nežinau, kuris sugalvojo, vienas kitam pasakėme: o kodėl gi mums neparašius apie šį susitikimą? Taip gimė Abu Dabio dokumentas apie žmonių brolybę.“ Pranciškus pridūrė, kad šio dokumento tąsa buvo jo enciklika apie visuotinę brolystę „Fratelli tutti“.
Atsakydamas į klausimą apie Irane vykstančius moterų protestus popiežius konkrečiai padėties toje šalyje nekomentavo, bet pabrėžė, kad visuomenė, kuri išbraukia moteris iš viešojo gyvenimo, skurdina pati save. Moterims priklauso vienodos, kaip vyrams, teisės ir vienodos galimybės, nes priešingai – žmonija skursta. Popiežius pripažino, kad šiais klausimais tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje dar reikia nueiti ilgą kelią. Vis dar labai daug maskulinizmo, o tai žudo žmoniškumą. Reikia kovoti ne tik dėl teisių, bet ir todėl, kad reikia moterų visuomenėje, kurios padėtų keistis.
Popiežiaus kalbose Bahreine buvo minimas ir karas Ukrainoje. Grįždamas prie šios temos per pokalbį su žurnalistais popiežius sakė, kad labiausiai jį pribloškia žiaurumas, kuris juk nėra būdingas rusų tautai, nes rusų tauta yra didi tauta. Žiauri ne tauta, bet samdiniai, kareiviai, kurie eina į karą tarsi į nuotykį. „Aš noriu tuo tikėti, nes labai gerbiu rusų tautą, rusų humanizmą, – sakė popiežius, paminėdamas F. Dostojevskį, kuris iki šiol įkvepia mąstyti krikščioniškai. – Labai myliu rusų tautą, taip pat labai myliu ukrainiečių tautą“, – pabrėžė Pranciškus ir priminė, kad su ukrainiečių kultūra ir su jų graikų apeigų katalikų liturgija jis susipažino jau paauglystėje, kai patarnaudavo per Mišias ukrainiečių kunigui, jad aukodavusiam graikų apeigomis.
Karą Ukrainoje popiežius pavadino Trečiuoju pasauliniu karu. Per šimtą metų – trys pasauliniai karai! Tai pasaulinis karas. Kai imperijos nusilpsta, joms reikia karo, kad jaustųsi stiprios ir galėtų parduoti ginklus. Manau, kad didžiausia pasaulio nelaimė yra ginklų pramonė. Sakoma, kad, jei bent vienerius metus nebūtų gaminami ginklai, pasaulyje liautųsi badas.
Toliau spaudos konferencijoje lėktuve kalbėta apie kunigų, nusikaltusių nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu, sukeltą papiktinimą. Popiežius užtikrino, kad Bažnyčia yra pasiryžusi ištirti visus atvejus ir netoleruoti nei nusikaltimų, nei jų dangstymo. Tačiau, kad pastangos būtų tikrai nuoširdžios ir veiksmingos, visų pirma reikia jausti gėdą. Popiežius yra įsitikinęs, kad gėdos jausmas – tai malonė. Argentinoje, kaip ir kitose šalyse, pavadinti žmogų begėdžiu – tai labai rimtas įžeidimas. „Aš manau, kad Bažnyčia negali būti begėdė, bet turi gėdytis blogų dalykų ir dėkoti Dievui už gerus dalykus.“
Per susitikimą su žurnalistais paminėta ir migracijos tema. Pranciškus vėl pakartojo keturis principus, kuriais turi vadovautis teisinga migracijos politika: migrantai turi būti priimami, palydimi, skatinami ir integruojami. Kitas dalykas, kurį popiežius irgi jau ne kartą yra sakęs, – kiekviena ES valstybė turi susitarti, kiek migrantų ji gali priimti. Šiuo metu migrantus priima keturios šalys: Kipras, Graikija, Italija ir Ispanija, kurios yra arčiausiai Viduržemio jūros. Popiežius užsiminė ir apie migracijos krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Tačiau, jei kalbame apie migrantus, keliaujančius per jūrą, reikia gelbėti gyvybes, nes Viduržemio jūra yra tapusi kapinėmis, galbūt didžiausiomis pasaulyje. Popiežius paminėjo ir buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žodžius, kad migrantų iš Afrikos problema turi būti sprendžiama visų pirma pačioje Afrikoje. Tačiau jei Afrika išnaudojama, logiška, kad žmonės bėga. Europa turi padėti Afrikai vystytis. Juk šiandien kai kurios Afrikos šalys nėra savo žemės gelmių šeimininkės. Prieš sprendžiant migrantų problemą Europoje, reikia ją spręsti migrantų namuose.
Galiausiai paminėti ir Katalikų Bažnyčioje Vokietijoje vykstantys procesai. „Vokietijos katalikams sakau: Vokietija turi puikią ir gražią Evangelikų Bažnyčią; nenoriu kitos, – kalbėjo popiežius. – Noriu, kad ji išliktų katalikiška, broliškai bendraujanti su Evangelikų Bažnyčia.“ Pasak Pranciškaus, sunkumai Bažnyčioje atsiranda, kai imama prarasti šventos ištikimos Dievo tautos savivoką ir pasineriama į etines, konjunktūrines diskusijas, kurios turi ir teologinių pasekmių, nors nėra susijusios su teologijos esme. Svarbiausia turi būti susitikimas su gyvuoju Jėzumi Kristumi, o iš jo kyla apaštališka drąsa, ėjimas į paribius, taip pat ir į moralinius žmonių paribius. Jei nebus susitikimo su Jėzumi Kristumi, bus tik moralizavimas, prisidengęs krikščionybe. (jm / Vatican News)
