Lapkričio 7 d. audiencijoje Pranciškus priėmė klaretinų kongregacijos narius, priklausančius Pašvęstojo gyvenimo teologijos instituto Romoje „Claretianum“ akademinei bendruomenei. „Raginu jus ir toliau tarnauti pašvęstajam gyvenimui pagal klaretinų dvasią – kitaip tariant, būti misionieriais“, – sakė popiežius.
Galima priminti, kad klaretinai yra susiję su XIX amžiaus ispanų pamokslininku, misionieriumi ir ganytoju šv. Antanu Marija Klaretu (Antonio Maria Claret). 1870 metais miręs ganytojas buvo pripažintas šventuoju 1950–aisiais. 1971 metais Romos popiežiškajame Laterano universitete buvo įsteigtas specialus institutas, kurio užduotis buvo vystyti pašvęstojo, arba vienuolinio, gyvenimo teologiją, doktriną ir teisę, tirti istorines ir kultūrines, psichologines ir socialines sąlygas, kuriomis gyvena ir dirba pašvęstieji. Šio instituto veikla buvo patikėta būtent klaretinų kongregacijos nariams ir tokiu būdu įgijo jų vardą – „Claretianum“.
Popiežius Pranciškus dėkojo klaretinams už studijų dienas, savaites, kongresus, konsultacijas ir patarimus įvairiausių kongregacijų, apaštalinio gyvenimo institutų, neseniai įsteigtų pašvęstojo gyvenimo bendruomenių vyresniesiems apie tai, kaip gerai tvarkyti bendruomenių reikalus bei padėti šių bendruomenių nariams iki galo gyventi pagal savo pašaukimą. Popiežius dėkojo Dievui už gausius klaretinų darbo vaisius.
„Raginu jus ir toliau tarnauti pašvęstajam gyvenimui pagal klaretinų dvasią – kitaip tariant, būti misionieriais. Bažnyčiai ir pasaulyje negali trūkti pašvęstojo gyvenimo. Tėvas Klaretas mėgo kartoti šv. Teresės žodžius, kuriuos paraginime Vita consecrata primena ir šv. Jonas Paulius II: „Kuo pavirstų pasaulis, jei jame nebūtų vienuolių?” (105 sk.). Jūsų pagalba pašvęstiesiems vyrams ir moterims, pirmiau už intelektualinį pasidalijimą, yra liudijimas ir išpažinimas, kad Jėzus yra Viešpats“, – kalbėjo popiežius Pranciškus Pašvęstojo gyvenimo teologijos instituto Romoje „Claretianum“ bendruomenės nariams. O liudyti Viešpatį taip pat reiškia praktikuoti svetingumą, bendrystę, solidarumą, broliškumą, dėkingumą ir šlovinimą. Kita vertus, tai nesumenkina studijų vertės, priešingai – tame pat apaštaliniame paraginime Vita consecrata perspėjama, kad rimto teologinio apmąstymo ir studijų apleidimas galiausiai nuskurdina vienuolių apaštalinį gyvenimą, daro ji paviršutinišką. Pasaulio problemos nuolatos reikalauja naujų analizių ir naujų sintezių.
Popiežius taip pat drąsino nepasiduoti nevilčiai dėl pašaukimo stokos ir bendruomenių senėjimo, nes tie, kurie pasiduoda pesimizmui, tikėjimą padeda į antrą vietą. „Istorijos Viešpats mus palaiko ir kviečia būti ištikimais bei vaisingais“, – sakė popiežius klaretinams. Reikia pasitikėti Šventąja Dvasia, kuri yra tikroji religinio gyvenimo gyvybingumo versmė. Svarbiausia yra tai, ką Šventoji Dvasia daro kiekviename pašvęstajame. Per didelis struktūrų ir veiklų akcentavimas gali trukdyti matyti asmenyse ir bendruomenėse esančią malonės gausą.
Pranciškus taip pat linkėjo neturto. Ne to, kuris žudo ir žemina, bet Jėzaus neturto, kuris išlaisvina ir daro laimingais. Jėzaus neturtas pašvęstajame gyvenime yra didžiulė dovana. Tačiau negalima pamiršti tų, kurie gyvena žeminančiame skurde, neteisingume, be orumo. Kaip paliudijo daugybė vienuolių, moterų ir vyrų, norint iš tiesų sutikti Kristų, reikia paliesti jo sužeistą kūną vargšuose. (RK / Vatican News)
