Popiežius ketvirtą kartą nuvyko į Arabijos pusiasalio regioną, po savo kelionių 2014 m. Jordanijoje, 2019 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir 2021 m. Irake. Popiežius lankysis Bahreine iki sekmadienio, lapkričio 6 d.
Arabijos pusiasalis yra didžiausias pasaulyje, jo teritorijoje yra devynios valstybės, kurių gyventojų absoliuti dauguma yra pranašo Mahometo sekėjai – musulmonai. Didžiausia pusiasalyje valstybė Saudo Arabija, virš kurios popiežius skirdo ketvirtadienį į Bahreiną, yra laikoma islamo – šios monoteistinės religijos, kaip krikščionybė išpažįstančios tik vieną Dievą, gimtine.
Ką kiekvienas katalikas turėtų žinoti apie islamą? – tokį klausimą popiežiaus kelionės į Bahreiną išvakarėse amerikiečių katalikų portalas „The Pillar“ uždavė Michaelui Fitzgeraldui, iš Didžiosios Britanijos kilusiam kardinolui, anot portalo redakcijos, vienam iš pagrindinių islamo žinovų Katalikų Bažnyčios anglakalbiame pasaulyje.
Kardinolas M. Fitzgeraldas, buvęs paskutinis popiežiaus šv. Jono Pauliaus II Tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas, yra Afrikos misionierių kongregacijos vienuolis, savo kunigiškosios tarnystės pradžioje dirbęs Bažnyčios misijose Sudane, o ilgametę tarnystę Vatikane užbaigė kaip diplomatas – buvo popiežiaus Benedikto XVI nuncijus Egipte.
2019 metais kardinolu paskirtas dabar jau 85 m. amžiaus dvasininkas į jam pateiktus klausimus apie krikščionybės ir Bažnyčios santykius su islamu atsakinėjo lakoniškai.
„Kiekvienas katalikas turėtų žinoti, kad musulmonai tiki į vieną Dievą, o kadangi tėra tik vienas Dievas, jie tiki į tą patį Dievą, kaip mes. Jų mąstymas apie aukštybių Dievą atmeta įsikūnijimą, todėl jie netiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Tai yra didžiausias skirtumas tarp mūsų“, – sakė portalui Pranciškaus paskirtas kardinolas.
Kai jo buvo paklausta, ką Katalikų Bažnyčia sako apie islamą, M. Fitzgeraldas prisiminė Vatikano II Susirinkimo mokymą konstitucijoje Lumen gentium (Tautų šviesa, plg. 16), kad musulmonai, kaip ir mes, katalikai, tiki į vieną Dievą, kuris yra visagalis ir gailestingas; kad musulmonus turime gerbti, nors jie netiki į Jėzaus Kristaus dieviškumą; kad daugelis jų gerbia Nekalčiausiąją Mergelę Mariją; kad turime Abraomą, kuris yra „mūsų tikėjimo tėvas“; kad turėtume išmintingai su jais bendradarbiauti ir kalbėtis vardan moralinių vertybių, teisingumo ir taikos“.
„Pasitikėjimo vieni kitais stoka“, sakė kardinolas, atsakydamas į klausimą apie didžiausią iššūkį katalikų ir musulmonų santykiams, o apie Benedikto XVI vadinamosios „Regensburgo kalbos“ poveikį jiems kalbėjo, kad Benedikto paskaitos poveikis buvo ir teigiamas, ir neigiamas:
„Į jį buvo žiūrima neigiamai, kad visame musulmonų pasaulyje išprovokavo neigiamą reakciją į tai, kas buvo pasakyta. Antra vertus, buvo žiūrima teigiamai, kad paskatino kai kuriuos musulmonus pradėti teologinį dialogą, kuris vystosi per A Common Word („Bendrojo žodžio”) iniciatyvą.“
Kardinolas patikino, kad popiežius Pranciškus tikrai sustiprino katalikų ir musulmonų santykius per draugystės ryšių puoselėjimą, tačiau nėra linkęs Abu Dabio dokumento apie visuotinę brolybę laikyti kertiniu akmeniu krikščionių ir musulmonų ryšiuose, o naudingu ir svarbiu tolimesniam krikščionių ir musulmonų dialogui ir bendriems veiksmams.
Abu Dabio dokumento apie visuotinę brolybę dėl pasaulio taikos ir taikaus sambūvio signatarai – popiežius Pranciškus ir Ahmadas al-Tayyebas, Didysis Al-Azharo imamas – penktadienį, lapkričio 4 d., dalyvaus Bahreino konferencijos apie Rytų ir Vakarų sambūvį uždarymo sesijoje kartu su Bahreino karaliumi Hamadu bin Isa Al Khalifa.
Prieš metus lankydamasis Irake, Pranciškus susitiko su antros didžiausios po musulmonų sunitų bendruomenės – šiitų – dvasiniu vadovu Ali al-Sistani. Paklaustas apie šio vizito reikšmę, M. Fitzgeraldas pažymėjo, kad šiitai musulmonai tą susitikimą laiko svarbiu, nes tai buvo jų skirtingumo nuo sunitų pripažinimas.
„Musulmonų pasidalijimas reiškia, kad kartais katalikams būna sunku surengti skirtingų grupių susitikimą kartu. Musulmonams reikia islamiškojo ekumenizmo, visai kaip jo reikėjo krikščionims jų suartėjimui.“
Teroristinio judėjimo ISIS poveikis sąlygojo katalikų ir musulmonų suartėjimą. O ar maldos ir kontempliacijos gali paskatinti katalikų ir musulmonų suartėjimą?
„Gali“, – atsakė M. Fitzgeraldas, nepaisant garbingo amžiaus, aktyviai Didžiosios Britanijos katalikų sielovadoje tarnaujantis kardinolas. Tačiau, anot jo, „reikia atsargumo, nes žodžiai gali ir išskirti; jie kartais būna kitaip suprantami. Tyla Dievo akivaizdoje kartais yra geriausias būdas būti vieningiems“. (SAK / Vatican News)
