Jėzaus palaiminimai – tai pažadas, kuris išsipildo, kai nesivaržome su tariama pasaulio laime, bet renkamės Evangeliją ir jos logiką. Renkamės ne vargą, liūdesį ir kančią, bet tikėjimą, kad mes galime kažką padaryti, kad tų neigiamų dalykų būtų bent kiek mažiau.
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. (Mt 5, 1–12a)
KAIP DIEVAS
Žodis „šventas“ hebrajiškai reiškia „kitas“. Dievas yra šventas, nes Jis yra Kitas, Tas, kurio niekada negalėsime paimti, kontroliuoti, pažinti. Todėl sakoma, kad Dievas yra paslaptis: Jo niekada negalėsime užčiuopti, suvokti ar užvaldyti. Dievą galima mylėti, giedoti, sekti, melstis, šauktis Jo, bet ne suprasti.
Drauge sakome, jog Dievas nori, kad visi žmonės taptų šventi. Mūsų protu šventumas tolygus tobulumui. Tačiau tobulumas nėra šventumas. Mes esame netobuli, todėl bandyti būti tobulais vargu ar įmanoma. Fariziejai laikėsi visų 613 Įstatymo nuostatų ir galima manyti, kad jie buvo tobuli. Tačiau kaip tik tie „tobulieji“ nužudė Jėzų. Šventasis nėra tobulybė. Pakanka tik pažvelgti į Evangeliją, kad pamatytume, kas supo Jėzų.
Šventasis yra „kitas“. Šventasis yra tas, kuris turi savo kelią, „kitą“ kelią, kuris priklauso tik jam ir niekam kitam.
Senajame Testamente Dievas per Mozę perdavė dešimt įsakymų. Įstatymas nurodė, ką reikia daryti ir ko negalima daryti. Šiandien Evangelijoje girdime kitą pasakojimą, kaip Jėzus pateikia aštuonis palaiminimus. Tai naujas ir galutinis Dievo įstatymas visai žmonijai. Šis įstatymas nesako, ką žmogus turi daryti ar ko nedaryti, bet koks jis gali būti.
Žmogus visur girdi balsus: „Būkite patenkinti, juk visko negalite turėti. Būkite patenkinti tuo, ką turite: palikite tam tikras svajones ramybėje“.
Tuo tarpu palaiminimuose sakoma: „Siekite aukštybių, turėkite drąsos, kilkite aukštai, nes tam esate sukurti. Dievas nori, kad jūs būtumėte tokie, ir tai yra vienintelė jūsų laimė. Net neįsivaizduojate, ką galite patirti! Jūs net neįsivaizduojate, kokie sotūs galite jaustis! Tu net neįsivaizduoji, kokia didelė tavo širdis!“
Palaiminimai nemoko gyventi be kontrastų ar konfliktų. Jie moko ne vengti konfliktų, bet į juos įsitraukti, ne vengti skausmo, bet jį išreikšti, ne bėgti baimės akivaizdoje, bet žvelgti jai į akis, ne vengti jausmų, bet juos išgyventi.
Palaiminimai nėra įsakymai: „Jūs privalote taip gyventi“.
Jie siūlo: „Jūs galite taip gyventi!“ Tai yra galimybė: galime ją pasirinkti arba ne. Palaiminimai nėra mūsų problemų sprendimas. Jie yra kelias.
Šventumas nėra išskirtinė ir elitinė dovana. Tai bendras visos Dievo tautos pašaukimas.
Evangelijos ištrauka mums suteikia daugiau žinių apie tai.
Mes palaimintais vadiname tuos, kuriems gyvenime labai pasisekė, tačiau Jėzus yra visiškai kitokios nuomonės.
Palaiminti vargšai dvasioje, kenčiantys, trokštantys teisingumo, persekiojami....
Tai ir yra Evangelija, geroji žinia!
Jei Jėzus būtų pasakęs, kad palaiminti yra turtingi, sveiki, stiprūs, kokia tai būtų naujiena? Jei Jėzus būtų pasakęs, kad palaiminti tie, kurių visi planai yra išsipildę, kurie yra laimingi ir sotūs... kokia pranašystė būtų Jo žodžiuose?
Vertinant paviršutiniškai gali pasirodyti, kad Jėzus šlovina nelaimę. Jis vadina palaimintais, tai yra, laimingais, tuos, kurie vargsta, verkia ir liūdi. Taip nėra. Dievas nemėgsta skausmo ir nekviečia mūsų į rezignaciją.
Jėzaus palaiminimai – tai pažadas, kuris išsipildo, kai nesivaržome su tariama pasaulio laime, bet renkamės Evangeliją ir jos logiką. Renkamės ne vargą, liūdesį ir kančią, bet tikėjimą, kad mes galime kažką padaryti, kad tų neigiamų dalykų būtų bent kiek mažiau.
Tai šventumas, kuris įsikūnija ir išsipildo ten, kur esame pašaukti gyventi…
Budas.lt nuotr.
