Gailestingumas visuomet eina pirma. Tai grynai Dievo bruožas: parodyti gailestingumą tada, kai mes dar nieko neprašėme.
Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. (Lk 19,1-10)
BEVILTIŠKAS ATVEJIS
Evangelija mums pasakoja apie susitikimus su Dievu. Jėzus gerai suvokė tą stiprybę, kuri plaukia iš susitikimo, žinojo, kokia galia slypi, atrodytų, visiems įprastame įvykyje, kuomet susitinka du žmonės. Neatsitiktinai šio sekmadienio Evangelijoje aprašomas susitikimas įvyko Jeriche, bene seniausiame pasaulio mieste. Jėzus eina prie pasaulio šaknų, pasiekia žmogaus prigimties šaknis, paliudydamas, jog čia slypi žmogaus išgelbėjimas.
Ten gyveno žmogus, nedidelio ūgio, vagis, kaip jis pats prisipažįsta pabaigoje, nešvarus ritualine prasme, muitininkas, kuris rinko mokesčius romėnams, korumpuotas, nesąžiningas žmogus. Žydų vyresniesiems tai buvo beviltiškas atvejis, kuriam nėra jokių galimybių išsigelbėti. Tačiau Viešpačiui nėra beviltiškų atvejų. Zachiejų, kuris negalėjo būti išgelbėtas, Jėzus ne tik išgelbsti, bet ir paverčia savo mokinio pavyzdžiu.
Atėjęs į vietą, kur Zachiejus, tikėdamasis pamatyti Jėzų, buvo įsiropštęs į medį, Jėzus pažvelgia į jį. Viešpats žvelgia aukštyn, kaip darys ir tada, kai atsiklaupęs plaus mokiniams kojas. Jo žvilgsnis visuomet mus pakylėja. Dievas niekada nežiūri į mus iš aukšto, bet visada žvelgia aukštyn, su begaline pagarba. Mes jo ieškome aukštai danguje, o Jis klūpo prie mūsų kojų.
„Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“, – sako muitininkų viršininkui Jėzus. Jis į viešą nusidėjėlį kreipiasi vardu. Gailestingumas visuomet išreiškiamas tokiu švelnumu, verčiančiu prabilti į žmogų vardu, jam suprantamais žodžiais. „Man reikia“, – sako Jėzus. Dievui reikia ateiti pas žmogų: Jis turi ieškoti manęs, būti su manimi, nes tai susiję su Jo esme. Dievas trokšta manęs labiau nei aš Jo. Jis ateina, nes Jo Širdyje yra gyvas poreikis susitikti, apdalyti savo malonėmis, Jį skatina Dvasia - Ugnis ir Nerimas. Dievui kažko trūksta, trūksta Zachiejaus, trūksta paskutinės avies, trūksta manęs. „Turiu apsilankyti“, – tai reiškia ne vien trumpą užbėgimą, keliaujant toliau, ne vien tik mandagų apsilankymą, bet sustojimą, skiriant tiek laiko, kiek reikia, nes tie namai yra ne tarpinė kelionės stotelė, o jos tikslas.
Evangelija prasidėjo namuose, Nazarete, ir Jeriche ji vėl prasideda namuose. Jos pradžia – tai ir mūsų namai, kur šiandien nori apsilankyti Jėzus. Begalybė nusileidžia į namus: ten, kur esame tikriausi ir gyviausi, kur vyksta svarbiausi dalykai - gimimas, mirtis, meilė.
„Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį“…
Zachiejų apvalo pats Jėzaus priėmimas. Jam nereikia prieš tai pakeisti gyvenimo būdo, pusę savo turto išdalyti vargšams, ir tik tada Viešpats įžengs į jo namus. Ne, Jėzus įžengia į tuos namus iš karto ir įžengdamas juos perkeičia, palaimina, apvalo. Gailestingumas visuomet eina pirma. Tai grynai Dievo bruožas: parodyti gailestingumą tada, kai mes dar nieko neprašėme. Jei mums pasiseka sutikti tokį žmogų, kuris mąsto ir elgiasi taip kaip Jėzus, mes iš naujo patikime žmonėmis. Toks savo viduje laisvas žmogus aplink save kuria laisvę, jo besąlygiška meilė kuria meilę. Per jį susitinkame su Dievu, kuris ne pamokslauja, bet tampa draugu, verčia mus atgimti.
Gal ir mes norime pamatyti Jėzų?…
Mons. Adolfas Grušas
