Vyskupai, kunigai, „Caritas” darbuotojai liko nuolat bombarduojamame Ukrainos mieste, kad paremtų žmones, kuriems žiemą tenka pasitikti be tinkamų priemonių. Vyskupas Vasilis Tučapecas: „Išgyventi tokiomis sąlygomis labai sunku, daug gyventojų išvyko, o tie, kurie liko, laikosi tik dėl humanitarinės pagalbos“.
Kiekvieną ketvirtadienį priešais graikų katalikų Šv. Mikalojaus katedrą Charkive nuo pat ankstyvo ryto susidaro ilga žmonių eilė. Čia Caritas dalija humanitarinę pagalbą jaunimui, suaugusiems, vaikams, pagyvenusiems žmonėms, kurie, nepaisant besitęsiančių sprogdinimų, liko gyventi savo gimtajame mieste. Tarp jų yra ir tie, kurie karo pradžioje buvo išvykę į vakarinius Ukrainos regionus ar užsienį, bet po to, kai Rusijos kariuomenė buvo nustumta toliau į rytus, grįžo.
Vis dar rekonstruojamos katedros kieme minioje vaikšto Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios Charkivo egzarchas vyskupas V. Tučapecas. Žmonės jam dėkoja už pagalbą. Jis taip pat liko Charkive, nors tai nėra jo gimtasis miestas. Vyskupas kilęs iš Lvivo srities, bet liko su savo mažąja kaimene: apie dvidešimt parapijų, išsibarsčiusių trijuose regionuose, – Charkivo, Sumų ir Poltavos – 25 kunigai, trys moterų ir viena vyrų vienuolinės bendruomenės.
Vyskupas pasakoja, kad karo pradžioje kai kurios parapijos buvo užimtos rusų, reikėjo iš ten evakuoti kunigus. Dabar šios vietos yra išlaisvintos, jose likusiems Bažnyčia stengiasi suteikti tiek humanitarinę, tiek dvasinę paramą. Kitose parapijose kunigai pasiliko su savo bendruomenėmis sunkiais laikais, pavyzdžiui, Sumuose, kurie buvo apsupti rusų kariuomenės, bet parapijos klebonas liko su žmonėmis ir rūpinosi ne tik savo tikinčiųjų bendruomene, bet ir lotynų katalikų tikinčiaisiais, kurį laiką likusiais be ganytojo.
Vyskupas Vasilis sako, kad, nors beveik visa Charkivo srities teritorija išlaisvinta, humanitarinė padėtis išlieka kritinė: dauguma gamyklų ir įmonių sustabdė veiklą, parduotuvės uždarytos. Išgyventi tokiomis sąlygomis labai sunku, todėl daugelis gyventojų išvyko, o likusieji gali išgyventi tik dėl humanitarinės pagalbos. Pastaruoju metu iš buvusių rusų okupuotų teritorijų srities centro link persikelia daug žmonių, nes jų gyvenvietės suniokotos, o mieste žmonės tikisi rasti pagalbos išgyventi žiemą.
Charkivo graikų katalikų egzarchatas yra gana jaunas. 2014 m., po Donecko-Charkivo egzarchato padalijimo, įsteigti du atskiri. Bažnytinės struktūros vis dar kuriamos, pati Šv. Mikalojaus katedra nėra iki galo baigta. Karas sustabdė šiuos projektus, tačiau nesustabdė 55-erių metų egzarcho ir visos dvasininkijos noro kasdien teikti konkrečią praktinę ir dvasinę paramą.
Daugelyje Charkivo srities kaimų nėra net bažnyčios, dažnai bažnyčia yra tik apskrities centre. Charkivo egzarchato Caritas direktorius kun. Andrijus Nasinnykas apie tai kalba su nuostaba, nes Ukrainos vakaruose, iš kur jis kilęs, kiekvienas kaimas turi savo bažnyčią. Prieš šešerius metus baigęs seminariją, jaunas kunigas pajuto pašaukimą tarnauti ten, kur nebuvo kunigų. „Kai einame aplankyti mažų kaimelių, kurie neseniai buvo išlaisvinti, atsitiktinai užeinu į namus žmonių, kurie anksčiau niekada nebuvo kalbėję su kunigu. Pavyzdžiui, sutinku pagyvenusį žmogų ir sužinau, kad būtent aš esu pirmasis jo gyvenime sutiktas kunigas. Tai ypatinga garbė... Šios akimirkos gilina mano tikėjimą ir suteikia įsitikinimą, kokia mano kunigystė svarbi: kad ateinu ne tik į bažnyčią, kur manęs laukia žmonės, bet einu pas žmogų, kuris nesitikėjo manęs sutikti“, – sako kunigas, džiaugdamasis, kad gali ne tik rūpintis parapija, bet ir žvelgti į savo tarnystę iš platesnės perspektyvos.
Ar kunigas nesvarstė galimybės išvykti iš Charkivo? Ne, nes žvelgdamas į akis žmonėms, kuriems padeda, supranta, kokia svarbi jiems ši pagalba.
Graikų katalikų egzarchato Caritas, turintis 55 darbuotojus ir daugybę savanorių, padeda žmonėms pasirengti žiemai: padeda pakeisti išdaužtus langus, atveža malkų į kaimus, kur žmonės naudoja malkines krosnis, miesto gyventojams perka elektrines krosneles. Pagrindinė veikla išlieka maisto, vaistų, būtiniausių priemonių paketų dalijimas ar pristatymas į namus tiems, kurie negali ateiti iki Caritas centrų. Caritas komandoje taip pat dirba psichologai, teisininkai, kurie dažnai padeda pametusiems dokumentus.
Daugeliui Charkivo gyventojų pirmasis susitikimas su Bažnyčia įvyko būtent per šiuos aštuonis karo mėnesius. „Daug žmonių artėja prie tikėjimo, nes, kai suvokia, kad jų gyvenimas nebepriklauso nuo jų pačių, pradeda galvoti, į ką galėtų kreiptis paramos. Daugelis pirmą kartą kreipiasi į Dievą, pirmą kartą ateina į Bažnyčią, nes ieško pagalbos. Jie ateina pas mus ne tik todėl, kad siūlome jiems paramą, bet ir todėl, kad čia jie ieško kažko saugaus, ilgalaikio, amžino, ko negali rasti pasaulyje.“
(DŽ/Vatican News)
