Karo metu žmogaus gyvybė yra nuvertinta. Juk kasdien aplink save matome tiek daug mirties. Atrodo, kad nėra parapijos, kurioje nebūtų meldžiamasi už žuvusius karius. Tačiau jei po pergalės norime gyvybingos ir teisingos Ukrainos, turime kurti gyvenimo, o ne mirties kultūrą, 243 karo dienos žinioje sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas.
Gyvybės kultūros, gyvybės vertės pripažinimo ir sužydėjimo vietos visų prima yra šeimos, visuomenės ir valstybės pagrindas. Kai sakome, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, mąstome ne vien apie pavienius asmenis, bet ir apie jų vaisingas sąjungas: šeima yra gyvybės Dievo ikona. Todėl reikia žinoti apie iššūkius, o kartais tiesiogines atakas prieš gyvybės kultūrą ir pačias žmogiškas būtybes, kurios griauna vaisingumo dovaną, atmeta ją, ypač tyčiniais abortais. Ar kultūra ir mentalitetas, pateisinantys negimusiojo – kuris nėra mūsų kūnų dalis ar paprasta ląstelė, bet nauja ir orumą turinti žmogiška gyvybė, ne mūsų nuosavybė, bet dovana mums – sunaikinimą, nekuria palankios dirvos kitoms paniekos žmogaus gyvybei ir vertei formoms? Ar vaikams, sužinojusiems, kad galbūt dėl tėvo, šeimos ar kitokio spaudimo pražuvo jų broliai ar seserys, ir kad atsitiktinumas lėmė, kad ne jie, nelieka vidinio rando? Abortai palieka psichologines ir dvasines žaizdas šeimai ir visuomenei.
Gerbdami įsakymą „Nežudyk“, norėdami ne tik laimėti karą, bet ir įveikti patį karą, turime saugotis, kad žudymo nuodėmė nesuteptų mūsų sielų, nenaikintų šeimų ir visuomenės, sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas spalio 24 d. vaizdo žinioje. Joje jis paminėjo ir dar vieną sunkų nusikaltimą prieš gyvybę: okupuotame Skadovskos miestelyje buvo pakarta bendradarbiauti atsisakiusi gydytoja Tetyana Mudrenko. (RK / Vatican News)
