„Bažnyčiai ir pasauliui reikia jūsų entuziazmo. Būkite silpniausiųjų, vargšų, gyvenimo sužeistųjų bendrakeleiviai. Esate dabartis, būkite šviesesnė ateitis “
Su rūpesčiu dėl kankinamos Ukrainos žemės spalio 20 d. Krokuvoje Šv. Jono Pauliaus II šventovėje prasidėjo Europos simpoziumas pavadinimu „Kelkis! Kristus tave šaukia “, kurį organizavo Europos vyskupų konferencijų tarybos Jaunimo komisija ir katechezės skyrius bei Krokuvos arkivyskupija. 150 nacionalinių delegatų iš penkių pastoracijos sektorių – Jaunimo, Mokyklos, Universiteto, Pašaukimų ir Katechezės, atstovaujantys maždaug 30 Europos šalių, čia susirinko į trijų dienų susitikimą, kur diskutuos apie Europos žemyno iššūkius, melsis, švęs bendrystę kelyje, kuris veda jaunus žmones iš viso pasaulio į Pasaulio jaunimo dienas Lisabonoje 2023 m.
„Išreiškiame artumą visiems Ukrainos žmonėms, ypač jaunimui šią baimės ir netikrumo dėl savo ir savo šalies ateities akimirką“. Šį bendrą rūpestį jaunaisiais ukrainiečiais visų vardu išsakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, VKT pirmininkas. Dalyvius pasveikino vysk. Marekas Jędraszewskis, Krokuvos arkivyskupas metropolitas ir Łukaszas Kmita, Mažosios Lenkijos regiono prezidentas. „Jonas Paulius II mokė lenkus solidarumo, – sako gubernatorius. – Šis jo gyvenimo mokymas šiandien yra mūsų piliečių širdyse, kurie šiandien Rusijos agresijos prieš Ukrainos žmones metu atvėrė savo namų duris ir suteikė svetingumą bei prieglobstį.“
Krokuva yra įsikūrusi netoli Ukrainos. „Mes atvykome čia, – sakė arkivyskupas G. Grušas – su tiek daug vilčių, bet ir su dideliu liūdesiu širdyje: kai koronavirusas atlaisvino savo gniaužtus ir kiekvienoje šalyje į ateitį pradėjome žvelgti optimistiškai, Ukrainoje kilo karas. Buvome įsitikinę, kad Europoje karų nebebus, apie juos skaitysime tik istorijos knygose, tačiau kai kurių asmenų valdžios troškimas ir godumas vėl sukėlė karą.“
Vilniaus arkivyskupas vardija tamsius puslapius, išgyventus per pastaruosius dvejus metus: masiškus migrantų antplūdžius prie Baltarusijos sienų su Lenkija, Lietuva ir Latvija, kurie „naudojami hibridiniame kare kaip žmogiškieji skydai destabilizuoti regioną ir šantažuoti Europos bendriją“. Vėliau, 2022 m. vasario mėn., ginkluota Rusijos invazija į Ukrainą. Dabar kilusi energetikos krizė: dujų trūkumas ir didelė jų kaina parklupdo šeimas, įmones, pramonės šakas ir transportą.
„Mes, Europos vyskupai, ir toliau jungiamės prie popiežiaus raginimo, kad būtų nutildyti ginklai, karas nutrauktas nedelsiant ir visi dirbtume taikos labui. Iš Krokuvos širdies, jaunimo ir dialogo popiežiaus šventovės, vėl kyla raginimas taikai, nukreiptas į tautų ir tarptautinės bendruomenės vadovus, kad jie padarytų viską, ką gali, kad būtų užbaigtas šis karas, kuris griauna gyvenimus ir sukelia neapsakomas kančias, ragino arkivyskupas.
„Mums rūpi jaunimo dabartis ir ateitis. Norime keliauti drauge su jumis, išgirsti jūsų patirtis, išgyvenimus, suprasti problemas, su kuriomis susiduriate kasdieniame gyvenime , – sako renginio organizatoriai. – Mes, kaip ir Sinodo tėvai, sakome jums, jaunuoliai: norime būti jūsų džiaugsmo bendradarbiais. Bažnyčiai ir pasauliui reikia jūsų entuziazmo. Būkite silpniausiųjų, vargšų, gyvenimo sužeistųjų bendrakeleiviai. Esate dabartis, būkite šviesesnė ateitis “, – sako arkivyskupas A. Grušas.
Po to žodis iš karto suteikiamas jaunimui. Darbus pristato Kristina Trinkūnaitė. „Mūsų karta susiduria su sudėtingais iššūkiais. Pasaulinis atšilimas, pandemija, karas. Jaučiamės prislėgti, su mumis siejami didžiuliai lūkesčiai. Neribota laisvė, kurią mums suteikėte, dažnai yra akmuo, kuris mus blokuoja ir slegia. Mano šalis užima pirmąją vietą Europoje pagal jaunimo savižudybių skaičius, – sako ji. Ir klausia: „Nuo ko pradėti? Netoli nuo čia vyksta karas, smurto beprotybė, kuri kiekvieną dieną vyksta prieš mūsų akis. Tautas išskyrė kraujas, širdys sudaužytos. Tačiau būtent dėl to, kad iššūkių yra labai daug ir jie svarbūs, jaunimas ištroškęs „autentiško tikėjimo”, kuris iš tikrųjų gali pakeisti gyvenimus”. Kristina apibendrina: „Suaugusieji dažnai bijo kalbėtis su jaunais žmonėmis, bet mes sakome, kad, nepaisant nieko, norime būti pastebėti, išklausyti, išgirsti.“ (DŽ/SIR)
