Popiežius paragino Mariannhillo misionierius, tarnaujančius trijuose žemynuose – Afrikoje, Europoje ir Amerikoje – darbuotis pagal kongregacijos charizmą, sujungiančią aistrą dėl Evangelijos sklaidos ir Kristaus karalystės auginimą šventumu, teisingumu ir taika.
„Reikalinga Šventosios Dvasios malonė, kad mūsų darbai taptų vaisingi, tačiau visų pirma tam, kad mūsų sukietėjusių širdžių dirvą padarytų purią“, – pasakė popiežius kongregacijos generalinės kapitulos nariams.
Pranciškus palinkėjo, kad misionieriai artimo meilės darbus grįstu švelnumu. „Kad jūsų širdys nebūtų sukietėjusios, uždaros, liudykite artumą, švelnumą, kurį Šventoji Dvasia sužadina, kai ima veikti žmogaus širdyje“.
Popiežius paminėjo Bažnyčioje vykstantį sinodiškumo procesą, atkreipė dėmesį į vieną reikšminga aspektą, atsispindintį kongregacijos generalinės kapitulos temoje: „Solidarumas: pašaukti būti vienos dvasios ir turėti vieną tikslą“.
„Bažnyčia, eidama sinodiškumo keliu, siekia vis didesnio atsivėrimo Šventosios Dvasios novatoriškumui ir jos paraginimams. Vienas esminis sinodinio ėjimo aspektas yra didesnės pasauliečių bendros atsakomybės už Bažnyčios gyvenimą ir ateitį vystymas. Šis Bažnyčios rūpestis atsispindi Mariannhillo kongregacijos kapitulos nuorodoje į apaštalo šv. Pauliaus raginimą Korinto krikščionių bendruomenei būti vienos dvasios ir vienos minties (žr. 1 Kor 1, 10)“, – sakė Pranciškus.
Anot jo, „jei sinodiškumas, į kurį Bažnyčia pašaukta dabartiniais laikais, reiškia ėjimą kartu ir įsiklausymą vieni į kitus, tada, be jokios abejonės, pirmasis balsas, kurio turime klausytis, yra Šventosios Dvasios balsas“.
Misionieriškos Mariannhillo kongregacijos ištakos glaudžiai siejasi su trapistų ordinu – kongregacijos steigėjas vokietis t. Franzas Pfanneris buvo traptistų vienuolis, Europoje įsteigęs ar atkūręs ne vieną trapistų bendruomenę. Pakviestas į Pietų Afriką, su broliais trapistais įkūrė Mariannhillo abatiją, tapo jos pirmuoju abatu, įsteigė misijų centrą, kuris ilgainiui tapo svarbiausiu vienuolių trapistų rūpesčiu, tačiau nesiderinančiu su trapistų gyvenimo būdu. Todėl 1909 m., Šventojo Sosto potvarkiu, abatija buvo atskirta nuo Trapistų ordino ir tapo naujos Mariannhillo misionierių kongregacijos motininiais namais.
Šios kongregacijos dvasininkas iš Vokietijos kun. Engelmaras Unzeitingas CMM, nacių nužudytas Dachau koncentracijos lageryje, Bažnyčios pripažintas kankiniu ir paskelbtas palaimintuoju. Po karo, komunistų persekiojimus ir įkalinimą Lenkijoje patyrė kitas Mariannhillo kongregacijos misionierius t. Jozefas Wojaczekas, Lenkijos provincijos vyresnysis, po bausmės atlikimo išvykęs į Vokietiją. Pietų Afrikoje dabartiniais laikais bene žinomiausias Mariannhillo misionierius yra 65 m. arkivysk. Mandia Siegfiedas Jwara CMM, nuo 2021 m. Durbano arkivyskupas, Pietų Afrikos vyskupų konferencijos deleguotas dalyvauti Jaunimo sinode Romoje.
Mariannhillo misionierių kongregacijos nariai gyvena ir dirba Pietų Afrikoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, JAV ir Kanadoje. (SAK / Vatican News)
