Kreipdamasis į Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro 73-ąjį vykdomąjį komitetą Ženevoje, Šventasis Sostas patvirtino Bažnyčios įsipareigojimą padėti migrantams ir perkeltiesiems asmenims.
Kreipdamasi į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro vykdomąjį komitetą, Šventojo Sosto atstovė Francesca Di Giovanni pažymėjo, kad susitikimas vyko tuo metu, „kai smurtas, persekiojimai ir konfliktai suardo mūsų brolybės jausmą ir mūsų žmonių šeimos vienybę“. Francesca Di Giovanni yra ryšių su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis pasekretorė daugiašaliams reikalams. Ji priminė, kad dar praėjusį mėnesį popiežius Pranciškus išreiškė susirūpinimą dėl konfliktų plitimo visame pasaulyje. „Po dviejų tragiškų pasaulinių karų atrodė, kad pasaulis po truputį ima gerbti žmogaus teises, tarptautines teises, mezga įvairias bendradarbiavimo formas“, – sakė Šventojo Sosto atstovė, kalbėdama apie pasaulyje vykstančius ginkluotus konfliktus. „Deja, istorija rodo regresijos ženklus“.
Francesca Di Giovanni pabrėžė, kad šiuo dramatišku istoriniu momentu pasaulyje fiksuojamas rekordinis perkeltųjų žmonių skaičius, viršijantis ilgalaikius sprendimus ir turimą humanitarinę pagalbą. „Nors mūsų žvilgsnis nukreiptas į Ukrainą, niekada neturėtume pamiršti pasaulinės solidarumo ir žmogiškumo krizės, su kuria susiduriame, masto. Su dideliu nerimu sekdamas karo Ukrainoje pasekmes, Šventasis Sostas ragina visas valstybes padaryti viską, kas įmanoma, kad karas būtų baigtas, ir siekti autentiško dialogo vardan ilgalaikės taikos“, – sakė F. Di Giovanni.
Ji paminėjo ir padidėjusį klimato kaitos, stichinių nelaimių poveikį priverstiniam perkėlimui, kuriam reikia gilesnių apmąstymų ir konkrečių veiksmų. Itin svarbu nustatyti alternatyvius būdus, kad sprendimai būtų priimami laiku ir būtų ilgalaikiai. F. Di Giovanni pakartojo popiežiaus Pranciškaus mintį, kad „kurti ateitį kartu su migrantais ir pabėgėliais taip pat reiškia pripažinti ir vertinti jų indėlį, kartu kurti vis didesnį bendrumo jausmą“.
Šiuo atžvilgiu Šventasis Sostas pripažįsta, kad kai kurių valstybių rodomas solidarumas nusipelno ypatingo pripažinimo. Tačiau nei solidarumas, nei dosnumas nėra neišsenkantys ištekliai ir negalime leisti, kad geografinis artumas būtų vienintelis veiksnys, lemiantis mūsų bendrą atsakomybę už apsaugą ar humanitarinės pagalbos lygį. Atsižvelgdama į tai, F. Di Giovanni pakartojo susirūpinimą, kad kai kurios šalys padidino priimančiųjų bendruomenių naštą, taikydamos netvarią išorės perdavimo strategiją, išvengdamos tiesioginės atsakomybės už susitarimų sudarymą, kurie sustabdo didelius migrantų srautus strateginiuose kelionės taškuose.
Baigdama savo pareiškimą, F. Di Giovanni sakė, kad Šventasis Sostas pastebi didėjantį susiskaidymą priimant sprendimus, o tai tik kursto įtampą ir nesantaiką. Pasak jos, Šventasis Sostas ragina giliau kartu apsvarstyti pagrindines priverstinio perkėlimo priežastis. Tai apima visas pastangas užtikrinti būtinas sąlygas žmonėms gyventi taikiai, saugiai ir oriai savo kilmės šalyse. Taip pat reikia paralelinių pastangų puoselėjant susitaikymą. (DŽ/Vatican News)
