Spalio 12 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pratęsė audiencijų ciklą apie dvasinę įžvalgą ir aptarė dar vieną, po katechezių apie maldą ir savęs pažinimą, esminį jos elementą: troškimą. Dvasinė įžvalga yra ieškojimo forma, o ieškome to, ko mums trūksta, bet apie kažkokiu būdu žinome.
Kokio pobūdžio šis žinojimas? Dvasiniai mokytojai jį vadina troškimu, kuris galiausiai yra niekaip neišsipildančios pilnatvės troškimas: tai Dievo buvimo mumyse ženklas. Troškimas nėra akimirkos užgaida. Popiežius priminė, kad žodis „troškimas“ italų kalba yra kilęs iš labai gražaus lotyniško žodžio de-sidus, kuris paraidžiui reiškia „žvaigždės trūkumas“. Galima pasakyti, kad tai gyvenime susiorientuoti padedančio ataskaitos taško trūkumas, keliantis kančios, stokos pojūtį ir tuo pat metu įtampą, siekiant trūkstamo gėrio. Troškimas yra tarsi kompasas, kuris padeda suprasti kur esu ir kur einu, o galbūt stoviu. Žmogus be troškimų yra sustingęs, galbūt susirgęs, bemirštantis. Tačiau kaip atpažinti troškimą?
Nuoširdus ir gilus troškimas giliai paliečia mūsų būties stygas ir neužgęsta susidūrus su sunkumais ar nesėkmėmis. Tai panašu į troškulį: jei nerandame vandens, nepasiduodame, priešingai, vis labiau apie jį galvojame, jo ieškome ir darome viską, kad numalšintume troškulį. Kliūtys ir nesėkmės neužgniaužia troškimo, priešingai, jį dar labiau sustiprina.
Skirtingai nuo akimirkos noro ar emocijos, troškimas yra ilgalaikis ir reikalauja konkretumo. Pavyzdžiui, jei jaunuolis nori tapti gydytoju, jam teks studijuoti ir dirbti keletą savo gyvenimo metų.
Dėl to, jis turės nustatyti ribas, pasakyti „ne“ kitoms studijų programoms, taip pat galimoms pramogoms ir išsiblaškymui, ypač intensyviausiais studijų laikotarpiais. Tačiau troškimas suteikti savo gyvenimui kryptį ir pasiekti tikslą leidžia įveikti šiuos sunkumus. Kaip yra kažkas pasakęs: „svarbiau nei buvimas geru yra troškimas būti tokiu“.
Stebina tai, kad Jėzus, prieš padarydamas stebuklą, dažnai paklausia žmogaus apie tai, ko jis trokšta. Kartais šis klausimas atrodo visai netinkamas. Pavyzdžiui, paralyžiuotajam prie Betzedos vartų. Jis ten gulėjo jau 38 metus ir niekaip negalėdavo pasiekti gydančio vandens. O Jėzus jo klausia: „Ar nori būti išgydytas?“ (Jn 5, 6).
Tačiau suparalyžiuotojo atsakymas į paviršių iškėlė kelis dalykus ir ne vien apie jį. Jėzaus klausimas buvo tam, kad padėtų įgyti aiškumo savo širdyje ir pasirengti kokybiškam pokyčiui: nebegalvoti apie save ir apie savo gyvenimą kaip kitų nešiojamą suparalyžiuotąjį. Tačiau vyras ant gulto neatrodo labai užtikrintas. Bendravimas su Viešpačiu padeda suprasti, ko iš tiesų norime savo gyvenime. Atrodo, kad suparalyžiuotasis žmogus yra iš tų, kurie tai nori, tai nebenori, kuriam troškimas tapo tarsi iliuzija ir jis nieko nebedaro, kad jį išpildytų, tik skundžiasi. Turime būti labai atsargūs su skundais, perspėjo popiežius: jie nesunkiai apnuodija sielą ir sumažina troškimą žengti žingsnį, trukdo troškimui augti.
Dažnai skirtumas tarp sėkmingo, nuoseklaus ir ilgalaikio projekto ir tūkstančių norų bei gerų ketinimų, kuriais, kaip sakoma, „pragaras grįstas“, yra nulemtas būtent troškimo. Mūsų epocha, rodos, yra palanki kuo didesnei pasirinkimo laisvei, bet tuo pat metu ji atrofuoja troškimą, nes jį susiaurina iki akimirkos noro, kuris pasotinamas taip pat per akimirką, o po akimirkos atgimsta vėl iš naujo. Nenutrūkstantis naršymas išmaniajame telefone to pavyzdys. Mus bombarduojantys tūkstančiai pasiūlymų, projektų ir galimybių gali nesunkiai išblaškyti ir neleisti ramiai įvertinti tai, ko iš tiesų norime.
Daug žmonių kenčia, nes nežino, ko nori iš savo gyvenimo: jie niekada neįsisąmonino savo giliausių troškimų. Kyla rizika egzistenciją praleisti išbandant įvairiausius dalykus, tačiau niekada nieko nepasiekiant, ir iššvaistant brangias galimybes. Todėl tam tikri pokyčiai, nors mintyse pageidaujami, niekada neįgyvendinami net atsiradus galimybei.
Ką atsakytume, jei šiandien Viešpats mums užduotų tokį pat klausimą, kaip Jericho aklajam: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10, 51)? Galbūt galėtume paprašyti padėti pažinti gilų Jo troškimą, kurį pats Dievas įdėjo į mūsų širdis, kitus didžiausius gyvenimo troškimus. Ir suteikti mums jėgų juos auginti ir įgyvendinti. Tai didžiulė malonė, visų kitų malonių pagrindas: leisti Viešpačiui, kaip Evangelijoje, padaryti stebuklus dėl mūsų. Nes Jis taip pat labai trokšta, kad taptume Jo gyvenimo pilnatvės dalininkais. (RK / Vatican News)
