„Vėl mirtis, kraujas ir ašaros“, – kalbėjo Ukrainos graikų apeigų katalikų didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas pirmadienį, spalio 10 d., 229-ąją karo dieną, savo kasdienėje žinioje paminėjęs siaubingus apšaudymus, nuo kurių naktį ir ryte nukentėjo net trisdešimt miestų ir gyvenviečių.
Tęsdamas pastarųjų dienų katechezę apie žmogaus tvirtybės ir atsparumo pagrindus, kurie ypatingai svarbūs dabartiniu metu, kai reikia išlikti gyviems ir dvasiškai nepalūžti karo sąlygomis, arkivyskupas kalbėjo apie savo tapatybės suvokimo svarbą. Mes kiekvienas priklausome kažkam, kas yra daugiau, kas pranoksta žmogaus individualumo lygmenį. Esame tikinčiųjų bendruomenės nariai, esame tautos nariai, dalyvaujame istorijoje, kurią kūrė prieš mus gyvenusios kartos.
Mes, kaip krikščionys, išpažįstame tikėjimo tiesą, kuri yra labai svarbus visos Bažnyčios pagrindas – tik tikėjimas šventųjų bendravimu. Šventieji danguje meldžiasi už mus čia, žemėje. Jie įkvepia mus savo herojiškais pavyzdžiais. Mes, keliaujantys žemėje, dangaus šventųjų padedami, galime kovoti su blogiu.
Arkivyskupas prašė ypač atsiminti tikėjimo kankinius, ne tik atsiminti, bet semtis jėgų iš jų liudyto tvirtumo. „Suprasdami savo tapatybę, žinodami savo šaknis, suprasdami, kad priklausome tai pačiai bendruomenei, kuriai priklauso mūsų kankiniai, mes galime tęsti tą pačią kovą, kurią jie gyvendami prieš mus kovojo.“
Sekmadienį, spalio 9-ąją, paskelbtoje žinioje arkivyskupas visų pirma kalbėjo apie Viešpaties dienos šventimo svarbą. Sekmadienis – tai diena, kai tikintieji skuba į bažnyčias, klausosi Dievo žodžio, dalyvauja Išganytojo Kūno ir Kraujo slėpiniuose, semiasi dvasinių ir fizinių jėgų, kad galėtų priešintis, atsilaikyti šiame kare. „Šiandien, karo įkarštyje, mums labai reikia Dievo artumo, reikia atnaujinti jėgas, kai jaučiamės visiškai išsekę, kai jaučiamės perdegę, – sakė arkivyskupas. – Mums reikia Eucharistijos, mūsų Gelbėtojo Kūno ir Kraujo, norinčio ir toliau daryti stebuklus šiame pasaulyje, daryti stebuklus taip pat per mus, savo vaikus.“
Trumpoje katechezėje apie žmonių tvirtybės ir atsparumo pamatus, sekmadienį arkivyskupas S. Ševčukas kalbėjo apie pagarbą žmogaus kūnui. Pagal krikščioniškąjį mokymą, žmogus yra įsikūnijusi siela arba sielą turinti kūnas. Apaštalas šv. Paulius moko, kad kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla. Todėl žmogaus kūniškumas nėra išorinė tikrovė, nėra dekoracija ar koks nors daiktas, kurį galima keisti, naudoti. Ypač karo sąlygomis, atsimenant pareigą rūpintis savo dvasiniu gyvenimu, moraline ir psichine sveikata, reikia deramai rūpintis ir kūno sveikata. O tai reiškia miegą, maistą, fizinį aktyvumą ir laiką tylai, poilsiui. Rūpindamiesi savo kūnu stipriname savo jėgas, savo atsparumą ir tvirtumą – tą energiją, kurios reikia ypač dabar, kad ištvertume ir sulauktume pergalės dienos, sakė arkivyskupas. (jm / Vatican News)
