Susitikęs su trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyviais popiežius Pranciškus tęsė prieš porą savaičių pradėtą katechezių ciklą apie šv. Ignaco Lojolos dvasinės įžvalgos metodą. Šį kartą popiežius kalbėjo apie maldą kaip vieną svarbiausių dvasinės įžvalgos sudedamųjų dalių.
Malda yra nepakeičiama dvasinės įžvalgos priemonė, nes ji yra artimas, tiesiog familiarus bendravimas su Dievu. Kas meldžiasi, tas kreipiasi į Dievą paprastai, kaip į draugą, sakė Pranciškus, pridurdamas, kad geriausiai tai paaiškina šventųjų gyvenimo pavyzdžiai. Šventųjų paslaptis – tai pažintis su Dievu ir visiškas pasitikėjimas.
Dvasinės įžvalgos metodas nepretenduoja į absoliutų tikrumą, nes jis susijęs su gyvenimu, o gyvenimas ne visada vadovaujasi griežtais logikos dėsniais, jis turi daug aspektų, kurių neįmanoma sudėti į konkrečias kategorijas. Žmogus nori tiksliai žinoti, ką jam reikėtų daryti, tačiau tai ne visada įmanoma, dažnai jo elgesį nulemia įvairūs atsitiktinumai. Visi esame daug kartų patyrę tai, apie ką rašo apaštalas Paulius: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19). Mes nesame tik protas, nesame automatai, neužtenka gauti nurodymus, kad juos įvykdytume.
Atpažinti, kas vyksta mūsų viduje, nėra lengva, sakė popiežius. Tačiau bendravimas su Dievu gali švelniai išsklaidyti abejones ir baimes. Šventieji mums šviečia juose atsispindinčia šviesa ir savo pavyzdžiu rodo, kad Dievas neįmanomus dalykus padaro įmanomais. Sakoma, pridūrė Pranciškus, kad du sutuoktiniai, kurie ilgą laiką gyvena kartu ir myli vienas kitą, tampa panašūs. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie bendravimą maldoje. Ji padeda mums vis labiau atspindėti tai, kas sudaro mūsų prigimtį, – mūsų buvimą sukurtiems pagal Dievo paveikslą ir panašumą. „Prašykime malonės gyventi draugystėje su Viešpačiu, kalbėtis su juo, kaip draugas kalbasi su draugu“, – baigė Pranciškus. (jm / Vatican News)
