Šimtai kapelionų dieną ir naktį dalijasi tuo pačiu, kaip ir ukrainiečių kariai, kuriems jie tarnauja: maistu, apkasais, jausmais, nelaisve. Jei kariai kaunasi fizinio karo fronte, tai kapelionai – dvasinio ir padeda baisiame karo kontekste atrasti tikėjimą Dievu arba jo neprarasti. Jie krikštija karius, tuokia, klauso išpažinčių, pataria, rūpinasi humanitarine pagalba. Taip pat palydi į paskutinę kelionę. O kartais yra išlydimi patys.
Galima priminti, kad ne vienam iš jų karo veiksmai, kulkų švilpimas ir krentančios bombos nėra naujovė. Daug kapelionų – priklausančių įvairioms Bažnyčioms, įvairioms krikščioniškoms konfesijoms – karo tikrovę matė jau iki 2022 vasario 24 d., tarnaudami prie tuometinės rytų fronto linijos, atsiradusios po 2014 m. Krymo okupacijos ir separatistinių darinių sukūrimo Ukrainos rytuose. Vis dėlto, kaip prisipažino vienas kapelionas, to nepakako pasirengti tokiam karui, koks vyksta, ir tam, ką tenka matyti ar patirti dabar. Tačiau tai nereiškia, kad kapelionai suabejojo savo atliekamų pareigų reikalingumu.
„Vasario 24 d. 5 valandą ryto jau buvau dalinyje su savo žmonėmis. Net minties nebuvo kur nors bėgti, gelbėtis. Nes mano šeima yra ne tik mano asmeninė šeima, bet ir visi mano gynėjai, kuriuos Viešpats man patikėjo“, – interneto svetainei „Suspilne“ pasakoja t. Andrijus iš Rivnės, ortodoksas, kariuomenės kapelionu tarnaujantis nuo 2016 m., buvęs įvairiose tuometinio fronto zonose.
„Daug žmonių klausia: kaip jūs dirbate fronte, tarp karių? Kaip ir paprastame kaime, tie patys žmonės, tos pačios apkalbos, tos pačios problemos. Tik tiek, kad darbo specifika – karinė psichologija. Karo kapelionas yra savotiškas tiltas tarp žmogaus civilinio ir karinio gyvenimo. „Ką aš ten veikiu, – svarstė t. Andrijus. – Kaip kunigas rodau, kad krikščioniška etika, krikščioniška meilė yra pats veiksmingiausias būdas nugalėti neigiamas apraiškas žmoguje. Mes, kapelionai, stengiamės kokybiškai, profesionaliai, visapusiškai drąsiai ir oriai tarnauti visuomenei. Viešpats parodė pavyzdį savo tarnavimu, pasiaukojimu, pasirinko kryžių už žmones, o mes turime būti asmeniniu pavyzdžiu kariams savo aukojimusi, motyvuodami juos tarnybos metu tvirtai laikyti ginklus rankose.“
Žinoma, reikėjo įveikti pradinį nuotolį. Daugelis karių nebuvo buvę bažnyčioje daug metų, kai kurie – nuo krikšto. Ne vienam iš jų kapelionas atrodė kažkas egzotiška. Dažni stereotipai, kad religija – tai verslas, o visi kunigai vienodi. „Mėginu parodyti, kad taip nėra“, – sakė kapelionas Andrijus.
Pasak kapeliono, greta įsakymo nežudyti taip pat yra šventa pareiga ginti savo tėvynę, šiuo atveju – ukrainiečių tautą, jos valią ir laisvę. Tačiau kito žmogaus nužudymas, nors ir ginant savo kraštą, palieka žymę, ir už tai Bažnyčia kviečia atgailauti. Tačiau, pabrėžė jis, krikščioniškos atgailos tikslas yra ne nubausti nusidėjėlį, bet gydyti nuodėmingas, skausmingas, žmogaus gyvenimą sunkinančias sielos būsenas. Atgaila atveda prie atleidimo prašymo, o šis – prie išgijimo. Pasak t. Andrijaus, su kariais dažnai tenka kalbėtis apie jų šeimas. Tai vienas iš sunkiausių dalykų, nes karys žino, kad šiandienis pokalbis telefonu su savo vaikais, su šeima gali būti paskutinis. Kitas aspektas – padėti kariams susitvarkyti su potrauminiu stresu.
Kartais pokalbis gali pasirodyti beveik banalus, nereikšmingas, bet po kurio laiko karys ateina ir nuoširdžiai padėkoja, pasakoja kapelionu nuo 2005 m. tarnaujantis Sergejus Cjoma, taip pat ortodoksas. Jo pusbrolis Rostislavas, taip pat kunigas kapelionas, buvo sušaudytas kovo mėnesį. Pasak jo, dažnai prašoma melsti už karių šeimas, sužadėtinę, tėvus. Veidmainystė ir paviršutiniškumas kapeliono tarnystėje netoleruojama – kariai tai iš karto pajunta. Tačiau, primena kapelionas, religingas žmogus nėra bejausmis ar tobulas. Jis patiria pyktį, skausmą, negatyvius jausmus: po karo patirties psalmės skamba kitaip. Tai matome ir tarp pagrindinių Evangelijos veikėjų: apaštalo Petro gyvenime buvo ir stiprybės, ir bailumo akimirkų. Kapeliono darbas yra rūpintis, kad žmonės išliktų žmonėmis. Kad tie, kurie dar gyvi, patys nebūtų visiškai užvaldyti neapykantos, smurto, pykčio, įskaitant patį kapelioną. Karo kapelionas nenešioja rožinių akinių, žino, kad bus sunku, bet taip pat moka išsaugoti Velykų ir Prisikėlimo perspektyvą.
„Mūsų batiuška visada gali pasitikėti. Jis yra kunigas, bet ne bailys. Taip, jis ginklo neturi, bet žinau, kad jis nieko nebijojo ir buvo fronte ten, kur neturėjo būti“, – sako Mykola Cibulenko, desantininkas veteranas, kalbėdamas apie t. Mikhailą iš Smilosmiesto Čerkasų srityje. Pasak veterano, kai kunigas ateina į karių tarpą, vaikinai būriuojasi aplink jį, o merginos rikiuojasi į eilę pabendrauti. Tai visų ieškomas žmogus, kuris gali patarti. O su kapelionu iš arčiau jis susipažinęs, atsimena karys, kai prieš daug metų reikėjo oriai išlydėti vieną žuvusį gynėją.
„Mirties slėpinys didžiulis. Visi viliasi, kad mūsų bendražygiai yra danguje ir jiems viskas gerai. Kyla daug klausimų. Ko klausti, jei ne kapeliono? Turi būti dvasinė parama. Mums reikia šios pagalbos. Kovos zonoje dvasinė pagalba yra svarbi“, – svarsto Nacionalinės gvardijos karys Dmytro, cituojamas „Suspilne“ svetainėje.
Pasak Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios pranešimų, vien tarp jai priklausančių kapelionų bent penki mirė fronto linijose, vykdydami savo pareigą būti greta karių. Paskutinysis – 56 metų amžiaus Bogdanas Bojko, miręs nuo fronte patirto smegenų sukrėtimo ir garbingai palaidotas rugsėjo 7-ąją Plyskivo gyvenvietėje, Vynicos srityje. Tarp jį išlydėjusių – žmona ir du vaikai.
Beje, nors kapelionų skaičius nėra didelis, kelios moterys taip pat tarnauja karo kapelionėmis – keletas vienuolių bei pora Ukrainos evangelikų bendruomenės narių. (RK / Vatican News)
