Rugsėjo 7–10 d. Vatikane vyksta popiežiaus atstovų pasaulio valstybės ir tarptautinės organizacijose susitikimas. Jame dalyvauja ir apaštališkasis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas.
Ar pernai skiriamas nuncijumi į Kyjivą įsivaizdavote, kad tokiomis sąlygomis teks vykdyti popiežiaus atstovo misiją?
Vasario 24 d. prasidėjęs karas man buvo dramatiškas siurprizas. Tikrai tokių dalykų neįsivaizdavau. Nors žinome, kad karas – nors ne toks karas – vyko jau anksčiau. Dabartinė karo situacija yra labai komplikuota. Ji labai sunki ir fizine, ir psichologine, ir humanitarine prasme. Aš giliai širdyje džiaugiuosi, kad šiuo metu esu būtent Kyjive.
Kokios buvo jūsų mintys, kokie jausmai pirmosiomis karo dienomis, kai visi bijojo, kad rusai tuoj pat įžengs į Kyjivą, prasidės represijos, žudynės?
Tai irgi buvo siurprizas – čia jau gerąja prasme – ir man, ir visiems, kad Kyjivas nebuvo užimtas, nebuvo okupuotas. Iš tiesų jau prieš vasario 24 d. buvo akivaizdu, kad kažkas įvyks. Mes rengėmės. Pasirūpinome maisto ir vandens. Aš buvau šimtu procentų tikras, kad Kyjivas bus okupuotas. Ir jau mėginau svarstyti, ką daryti vienu ar kitu atveju. Tikrai nusimatė sunkūs momentai. Vasario 25 ir 26 d. mes girdėjome po kelias valandas trunkančius susišaudymus lengvaisiais ginklais. Į nunciatūros kiemą kulkos tiesiogiai neatskrido, jį pasiekė tik pora kulkų rikošetu. Mūšiai vyko maždaug už pusės kilometro. Paskui nurimo.
Ar nebuvo galvojama apie išvykimą iš Kyjivo?
Išvykti man siūlė kariškiai – ir ukrainiečiai, ir ne ukrainiečiai. Jie, būdami tikri, kad Kyjivas bus okupuotas, žinojo, ką tai būtų reiškę. Aš svarsčiau, kokiu momentu reikėtų priimti sprendimą. Buvo akivaizdu, kad, jei pas mus kiltų gaisras, nunciatūrą tektų palikti. Mes buvome susitarę su vienuolėmis, kas į kokią mašiną sėstų. Vairuotojas – į vieną, aš – į kitą. Visada su savimi turėdavome kuprines. Kuprinėje buvo vandens, truputis pinigų, telefono pakrovėjas, kažkiek higienos reikmenų, dokumentai, taip pat megztinis, nes tai buvo šaltas metas. Nunciatūroje visą laiką, dieną, naktį ar prausiantis, ta kuprinė būdavo šalia. Raketos krisdavo už maždaug už 1,2– 1,5 kilometro nuo nunciatūros. Apie dvidešimt tokių raketų nukrito. Tai jau stipru, dreba langai.
Paskui, laikui bėgant situacija keitėsi. Gerai atsimenu gegužės mėnesį, kai vyko Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus vizitas Kyjive. Tą dieną raketos krito ne taip toli nuo mūsų. Jos praskrido visiškai šalia, mes jas girdėjome. Išgirdęs netgi pažvelgiau pro langą, nespėjau pamatyti, bet po 3–4 sekundžių pasigirdo sprogimai. Ką gi, raketos praskriejo, mes dirbame toliau... Šiuo metu Kyjivas rečiau apšaudomas, bet ir mums, galima sakyti, užaugo storesnė oda...
Karas trunka jau daugiau kaip pusę metų. Dešimtys tūkstančių žuvusiųjų. Popiežius vis kalba apie derybas, dialogą... Ar dar galima tikėtis diplomatinio sprendimo?
Kraujo kaina jau dabar yra labai didelė. Tikrai didesnė, negu apie tai rašoma žiniasklaidoje. Kai taip toli esi nuėjęs, ar turi kelią grįžti atgal? Puolančiajam nelieka nieko kita, kaip tik stengtis eiti pirmyn. Aš, asmeniškai, nematau rimto dialogo galimybės. Tačiau tai atskleidžia kitą dalyką – kokia turi būti mūsų malda. Ir pats tai išgyvenu, ir visiems pabrėžiu, kad mūsų malda turi būti rimta, nes mums reikia stebuklo, reikia taikos stebuklo. Negalime visko palikti politikams ir kariškiams. Mes, krikščionys, ir ne tik krikščionys – Kyjive turiu daug draugų ir rabinų, ir musulmonų – mes visi, tikintieji ir netgi netikintieji, tikrai privalome išmelsti iš Dievo taikos stebuklą. Naudodamasis šia proga noriu pabrėžti, kad mes, krikščionys ir nekrikščionys, turime prisiimti atsakomybę. Mūsų malda turi būti nuosekli ir karšta, kad būtų pasiekta taika.
Popiežius Pranciškus kelis kartus yra sakęs, kad nori aplankyti Ukrainą. Buvo užsiminta ir apie jo norą aplankyti Maskvą. Ukrainiečiai atvirai kritikuoja tokį galimų dviejų kelinių sugretinimą. Kaip iš tiesų yra? Ar popiežius aplankys Ukrainą?
Popiežius turi didžiulę atsakomybę ne tik prieš Bažnyčią, bet ir prieš pasaulį. Ta prasme, kad kito tokio religinio lyderio, objektyviai vertinant, mes neturime. Tai sakau ne dėl to, kad esu katalikas. Tai matome visi. Pasiūlymų lygmenyje mes iš Ukrainos siunčiame signalus, ką reikėtų padaryti, ką aplankyti, kokį susitikimą surengti. Aišku, viskas sunku ir komplikuota. Tačiau tai siūlymai, o nuspręsti turi pats Šventasis Tėvas. Antra vertus, ir per šiandienį (rugsėjo 8 d.) susitikimą su Šventuoju Tėvu pabrėžiau, kad, kai žmonės pamato Šventąjį Tėvą iš arti, jiems nebelieka jokių abejonių, kad jis visa širdimi yra su kenčiančiaisiais. Šiuo atveju – su Ukraina, kuri yra užpulta. Norėčiau, kad visi ukrainiečiai pamatytų Šventąjį Tėvą, kad pamatytų jo širdį. Matyti širdį – tai kas kita, nei užrašytas žodis, negu interpretacijos. Kai matai širdį, tada širdis kalba į širdį ir viskas pasidaro labai aišku.
Kitą dalyką, kurį paminėjote, – kalbas apie kelionę į Maskvą – aš pavadinčiau popiežiaus drąsa. Be abejo, daug kas kritikuotų. Kodėl Maskva?! Tačiau popiežiui nesvarbu, ar jį kritikuoja. Jis tiesiog žino, kad šiuo atveju sprendimų priėmėja yra Maskva, dėl to jis ir ieško kontaktų su ja.
Praeitą savaitę susitikau su ukrainiečių karo belaisvių ir žuvusių karių žmonų ir motinų asociacijomis. Jos man sakė: „Mes laukiame savo vyrų, mes laukiame savo sūnų. Iš popiežiaus tikimės bet ko. Mums visiškai nesvarbu, kokiu būdu Šventasis Tėvas tai pasieks, jeigu pasieks“. Jos tik nori pamatyti, kad ir iškankintus ar labai sužeistus savo sūnus ir vyrus. Jos tik nori juos apkabinti.
