Ketvirtadienį, rugsėjo 1 d., popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė italų liturgijos dėstytojų ir puoselėtojų asociacijos narius. Ši asociacija, daug prisidėjusi prie Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos įgyvendinimo, mini savo 50-ąsias metines.
Dėkodamas už pagalbą siekiant sklandžiai įgyvendinti susirinkiminę liturgijos reformą, popiežius sakė, kad šis procesas perėjo įvairius etapus: iš pradžių reikėjo parengti naujas liturgines knygas, po to prasidėjo iki mūsų dienų dar ne iki galo užbaigtas įsisavinimo metas. Reformos priėmimo darbas tebesitęsia ir mes visi esame už jį atsakingi, suprasdami, kad jam reikia laiko ir pastangų, aistringo ir kantraus rūpinimosi, dvasinio ir pastoracinio išmanymo, taip pat reikia formacijos, kad švenčiant dieviškuosius slėpinius būtų vengiama improvizacijos.
Liturgija yra Kristaus ir Bažnyčios kūrinys, todėl ji yra tarsi gyvas organizmas. „Liturgija – tai ne iš marmuro ar bronzos pagamintas muziejaus eksponatas, bet yra gyva kaip augalas, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti. Dėl šios priežasties, – sakė popiežius liturgijos puoselėtojams ir dėstytojams, – jūsų tyrimų darbe negalima atskirti akademinio aspekto nuo pastoracinio ir dvasinio liturgijos lygmens.“ Pranciškus paminėjo neseniai paskelbtą savo apaštališkąjį laišką „Desiderio desideravi“, kuriame buvo pabrėžta, jog reikia siekti, kad su liturgija susijusios akademinės studijos išeitų už akademinės sferos ribų ir pasiektų Dievo tautą.
Pakėlęs akis nuo parengto kalbos teksto, popiežius pridūrė keletą savo pastabų, kuo skiriasi ištikimybė tradicijai ir tradicionalizmas. „Pažanga, taip pat ir liturgijos šventime, visada turi būti įsišaknijusi tradicijoje, kuri visada veda į priekį ten, kur nori Viešpats“, – sakė Pranciškus. Yra manančiųjų, kad grįžti prie šaknų reiškia grįžti atgal. „Bažnyčios gyvenime tai pagunda, vedanti į supasaulėjusią restauraciją, prisidengiant liturgija ir teologija [...] Tačiau grįžti atgal reiškia eiti prieš tiesą ir Dvasią. Gerai įsidėmėkite šį skirtumą. Ypač liturgijoje yra daug tokių, kurie sako saugantys tradiciją, viską darantys pagal tradiciją... Ne! Jie viso labo yra tik tradicionalistai. Kažkas yra pasakęs, kad tradicija yra prieš mus gyvenusiųjų gyvas tikėjimas, o tradicionalizmas – kai šiandien gyvenančiųjų miręs tikėjimas. Grįždami atgal jie nutraukia ryšį su šaknimis. Būkite atsargūs: saugokitės pagundos žengti atgal, prisidengiant tradicija.“
Popiežius galiausiai pridūrė ir, ko gero, svarbiausią dalyką: liturgijos studijos turi būti persmelktos maldos ir turi būti susijusios su gyva besimeldžiančios ir Dievo slėpinius švenčiančios Bažnyčios patirtimi. Visoms teologijos disciplinoms galioja taisyklė, kad jos turi būti plėtojamos su intelektiniu atvirumu, palydimu maldos. Tai ypatingai aktualu liturgijos studijoms, nes liturgija – tai save dovanojančio Dievo slėpinio grožio ir didybės šventimas. (jm / Vatican News)