Patarnavimas mažiausiems yra autentiškas žmonijos ateities kūrimas, o ne laiko švaistymas. Be abejo, tam reikia patiems mokytis tapti mažiausiais…
Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais savo ruožtu jie nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14, 1. 7–14)
TAI, KAS IŠAUKŠTINA ŽMOGŲ
Jėzus yra pakviestas į svečius, bet visuomet lieka stebimas. Iš Jo visi tikisi reikšmingų pamokymų ir poelgių, kurie tikrai nėra savaime suprantami.
Taip atsitiko ir tą kartą. Jėzus papasakojo du palyginimus, sutrikdžiusius fariziejų mąstymą ir įprastą, visiškai nuspėjamą elgesį. Tai, ką Jėzus pamatė eidamas prie stalo buvo jau įsišaknijusios tradicijos, kuriomis buvo siekiama apginti ir įtvirtinti savo tikras ar tariamas privilegijas kitų žmonių akyse.
Iš tikrųjų tikinčiųjų gyvenime gana dažnai pasitaiko, kad teorinis Dievo ir Jo mokymo pažinimas kai kam tampa pjedestalu, ant kurio galima užlipti, kad pasijustum geriau. Stovint ant jo įmanoma teisti kitus, taip apgaudinėjant savo sąžinę dėl savo tariamo teisumo.
Kristaus mokymas eina priešinga linkme, nes yra visa apimantis ir ugdo klausytojo širdį atsiverti visiškai naujai logikai. Žinoma, ją vis dėlto gali atmesti tie, kurie nenori atsisakyti savojo „aš“ puoselėjimo, bet Jėzus visada skelbė, kad bet kokios šlovės ar atlygio reikia ieškoti dangaus Tėvo artumoje. Gyvenimo vertė matuojama ne ta vieta, kurią žmogus užima kitų atžvilgiu, bet ta, kurią jis turi mylinčio ir mylimo Viešpaties širdyje.
Vaišės vyko šeštadienį, tad į jas turėjo susirinkti nemažai įžymių žmonių, nes namų šeimininkas buvo vienas iš fariziejų vyresniųjų. Jėzaus minimas pirmųjų vietų pasirinkimas yra senas kaip pasaulis, ir jau vien tai turėtų paskatinti mus įžvelgti Mokytojo žodžiuose tikro atsinaujinimo galimybę: sena ir nauja, tradicijos ir Viešpaties pamokymas. Gaila, tačiau toks atsinaujinimas lieka neprieinamas ambicijų ir pavydo išvargintoms širdims, nes jos nesugeba pakilti aukščiau savo naudos.
Jėzaus kvietimas rinktis paskutinę vietą - tai ne paraginimas gudriai elgtis, kad išvengtum nemalonios situacijos, bet žinia apie nepakartojamą galimybę būti panašiam į Sūnų, kuris, atėjęs tarnauti, nieko neprašo sau ir viską daro dėl savo brolių. Šioje vietoje reikia rasti atsakymą į klausimą: ar mes pasinaudojame Dievu, ar Jam tarnaujame?
Pakanka pradėti nuo prisiminimo, kad Dievas visada mums tarnavo. Jis tai darė atiduodamas žmonijai savo Sūnų ir toliau tai daro, nors mes to nenusipelnėme. Iš tiesų, būtent todėl, kad mes to nenusipelnėme ir todėl negalėtume išsigelbėti patys, Jis pasilenkia virš mūsų, taip duodamas pavyzdį, kurio nerasime niekur kitur.
Žmogui, sugebančiam sekti tokiu gyvenimo pavyzdžiu, „bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Tai žodžiai apie Dievo suteiktą šlovę, kryžiaus šlovę, kuri visai nėra iliuzinė ar išgalvota. Tai tikėjimo klausimas: arba tikime, arba ne, arba maitiname save, arba nusprendžiame maitinti kitus. Maitinti tuos, kurie nieko neturi, reiškia: dalyti Dievo dovanas.
Būtent ši mintis atsiskleidžia antrajame Jėzaus pasakytame palyginime, kuriame pokylį surengusiam šeimininkui siūloma atlikti dar vieną nepaprastai drąsų poelgį, būtent, pakviesti į svečius žmones, negalinčius atsilyginti tuo pačiu. Tuo metu buvo beveik neįsivaizduojama, kad į visuomeninį ir religinį gyvenimą galėtų patekti atstumtieji, nes sėkmė socialinėje ir religinėje hierarchijoje visuomet reiškė ypatingą Dievo palaiminimą.
Jėzaus pamokymo esmė yra ta, kad Viešpats nori mums pasiūlyti naują hierarchiją, išvardydamas Dievo Širdies numylėtinius: „vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus“. Tai žmonės, neturintys galimybių pakilti, negalintys judėti, netekę akių šviesos. Tai trys antropologiniai matmenys, kurie vienas kitą palaiko arba išderina, nes jei norime nueiti toli, turime matyti tikslą ir turėti priemonių jį pasiekti. Čia Jėzus kalba apie tuos, kurie pasaulio akyse neturi ateities, drauge primindamas, kad Jo mokinio užduotis yra suteikti viltį tiems, kurie jaučiasi atskirti nuo gyvenimo. Suprantame, jog patarnavimas mažiausiems iš jų yra autentiškas žmonijos ateities kūrimas, o ne laiko švaistymas.
Be abejo, tam reikia patiems mokytis tapti mažiausiais…
Adolfas Grušas
