Bažnyčia nuo seniausių laikų stengdavosi liturgijoje išlaikyti Kristaus ir Marijos švenčių paralelizmą – Jėzaus Kristaus garbei skirtas šventes suderinti su Mergelės Marijos garbei skirtomis šventėmis.
Romos martirologas Švč. Mergelę Mariją Karalienę pristato kaip moterį, pagimdžiusią Dievo sūnų – Taikos kunigaikštį, kurio viešpatavimui nebus galo. O krikščionys – šventoji Dievo tauta – ją sveikina kaip Dangaus karalienę ir Gailestingumo motiną.
Švč. Mergelės Marijos Karalienės minėjimas apima dvi pamatines katalikų Bažnyčios tiesas – Marijos ėmimo į dangų su kūnu ir siela dogmą, kurią 1950 m. paskelbė popiežius Pijus XII, ir Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogmą, kurią 1854 m. paskelbė popiežius Pijus IX.
Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogmos šimtmetis paminėtas itin iškilmingai – 1954-ieji paskelbti Marijos metais. Ta pačia proga, 1955 m., popiežius Pijus XII įvedė liturginį Švč. Mergelės Marijos Karalienės minėjimą, jam paskirdamas paskutiniąją Marijos mėnesio dieną – gegužės 31 d. Pagal popiežiaus mintį, Mergelės Marijos Karalienės minėjimas esąs lygiagretus Kristaus Karaliaus šventei. Marija yra Karalienė todėl, kad yra Kristaus Karaliaus motina. Išskirtinė ir pirmaeilė vieta šalia Kristaus Karaliaus suteikė Marijai daugybė titulų, kuriuos Pijus XII išvardijo enciklikoje Ad Coeli Reginam.
1969 m. popiežius Paulius VI šventės minėjimą apaštališkuoju laišku Mysterii Paschalis perkėlė į rugpjūčio 22 d. ir 1974 m. patvirtino šventės minėjimą apaštališkuoju paraginimu Marialis cultus. Pagal popiežiaus mintį, Mergelės Marijos Karalienės minėjimas, minimas aštuonias dienas po Žolinės, yra tarsi ypatingas šventinių Žolinės – Marijos ėmimo į dangų – iškilmių pratęsimas: Marija, būdama šalia Visatos valdovo, spindi tiek kaip antgamtinės ir prigimtinės tvarkos Karalienė, tiek kaip mus užtarianti Motina.
Be daugelio kitų biblinių ir teologinių argumentų, pagrindžiančių šios Marijos šventės įsteigimą ir Marijos karališkojo orumo pripažinimą bene svarbiausias yra Marijos dieviškosios motinystės apibrėžimas, kurį 431 m. paskelbė Efezo susirinkimas.
Atmintina ir popiežiaus Leono XIII mintis, išsakyta 1891 m. enciklikoje Octobri mense: „Visiškai pagrįstai galima tvirtinti, kad iš didžiulio visų malonių lobio, kurį Viešpats mums parūpino, nes „tiesa ir malonė atėjo iš Kristaus“ (Jn 1, 17), Dievo valia niekas mums nėra duota tiesiogiai, nebent per Mariją. Kadangi niekas negali eiti pas Aukščiausiąjį Tėvą kitaip nei per įsikūnijusį Sūnų, tai paprastai niekas negali prieiti prie Kristaus kitaip nei per Motiną“. (SAK / Vatican News)
