Šiais metais, liepos 22 – rugpjūčio 6 d., Liškiavoje pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo organizuotos pirmojo laipsnio „Namų Bažnyčios” rekolekcijos lietuvių kalba. Apie rekolekcijas sutiko pasidalyti dvi šeimos, kurios visas 15 dienų aktyviai buvo įsitraukusios į programą.
Pirmoji šeima – Božena ir Kšištofas Petraškevičiai, kurie nuo 2021 metų yra atsakingi už „Namų Bažnyčios“ judėjimą Lietuvoje. Antroji šeima – Julija ir Alfredas Lukaševičiai, kurie grįžę iš rekolekcijų, dalijosi, kad tai buvo laikas, per kurį jie augo patys, labiau pažino bendruomenę bei suprato, kad šeimoje reikia tiesiog būti tinkamu vyru, žmona, mama, tėčiu, bet nebandyti perkeisti kitą pagal save.
Internete tikrai galima surasti informacijos apie „Namų Bažnyčią“, tačiau, kai apie ją pasakoja žmonės, kurie praktiškai yra įsitraukę ir žino kokia tai vieta, ką joje galima veikti, kokie jos yra tikslai, labiau galima pamatyti kuo gyvena pati bendruomenė. Norėčiau paklausti organizatorių – Boženos ir Kšištofo, kas yra toji „Namų Bažnyčia?
Božena: Tai bendruomenė, skirta šeimoms, prisijungusi prie kurios nors parapijos. Tai yra vieta, kur gali semtis žinių, tikėjimo praktikų, bendrystės, patarimų. Mokytis atrasti save kasdienybėje – kaip būti žmona, moterimi, mama ir kaip tavo sutuoktinis gali atrasti save – kaip vyras, tėvas. Šeimos susitinka kartą per mėnesį pasidalyti, kaip sekėsi gyventi Namų Bažnyčioje visą mėnesį bei vykdyti jos įsipareigojimus.
Kšištofas: „Namų Bažnyčios“ formacija padeda išmokti naudotis santuokos sakramento malonėmis. Santuokos sakramentas, kaip ir kiti sakramentai, gaunami tarsi grūdas mūsų gyvenimuose. Juos gauname kaip malonę. Kiekvieną dieną eidami tikėjimo keliu, tą sakramentą išskleidžiame savo gyvenime ir taip kasdien gauname santuokos sakramento malonę.
Božena: Atlikdami kasdieninius darbus savo šeimose, ieškodami vienybės su sutuoktiniu ir Dievu, stengiamės atrasti vienas kitą kasdienybėje. Einame kartu šventumo link.
O ką reiškia pirmo laipsnio rekolekcijos?
Božena: „Namų Bažnyčia“ turi trijų laipsnių rekolekcijas. Tai savotiškos trys klasės, kurių negalima peršokti. Pirmo laipsnio rekolekcijose atpažįstame Dievo meilę, susipažįstame su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis. Kalbame apie Dievo Gailestingumą, priimame Jėzų Kristų kaip mūsų Išganytoją ir Viešpatį. Išgyvename liturginius metus. Antro laipsnio rekolekcijose, nagrinėjame Išėjimo knygą, kalbama apie išėjimą – kur esu nelaisvas, kur atitolęs nuo Dievo. Trečio laipsnio rekolekcijose – atrandame Bažnyčią kaip bendruomenę.
„Namų Bažnyčia“ didelį dėmesį skiria sutuoktinių dvasingumui ugdyti. Kaip jums, Julija ir Alfredai, pavyko ugdyti dvasingumą rekolekcijų metu?
Alfredas: Ugdyti stengėmės labai savarankiškai, kadangi kiekvienas turime savo dvasingumo lygį. Noriu dėkoti organizatoriams, kad jie sukūrė labai geras rekolekcijų sąlygas, kad galėtume eiti dvasingumo, tikėjimo keliu. Grįžę iš rekolekcijų supratome, kad labai sunku tą daryti kasdienybėje, nes rekolekcijų metu, organizatoriai pasirūpina smulkmenomis, jog mes niekieno netrukdomi, galėtume pilnai dalyvauti programoje.
Julija: Rekolekcijų pradžioje daugiausiai dirbau su savimi, vėliau – rekolekcijų pabaigoje, pajaučiau didesnį supratimą – ką turėčiau daryti, keisti savo gyvenime.
Alfredas: Iš rekolekcijų išvažiavome su pagilintu tikėjimu, įsipareigojimu, ką mes galėtume daryti kitaip – iki kitų rekolekcijų, kitos išpažinties.
O ką po rekolekcijų norite keisti savo gyvenime?
Julija: Save.
Alfredas: Savo dvasinį gyvenimą. Kiekvienas gyvename savo pasaulietinį gyvenimą, kur viskas yra sudėliota. Žvelgiant, dvasiniu lygmeniu, esame pora, kuri dar tik stengiasi atrasti tikėjimą. Rekolekcijose gavome žinių – kaip melstis, skaityti Šventąjį Raštą, kokios yra kataliko pareigos. Nors visa tai žinoma kiekvienam tikinčiam, bet per rekolekcijas kas nors paaiškina tokius paprastus dalykus: kaip aukojamos šv. Mišios, koks yra jų tikslas. Kokią dovaną galėtum per jas gauti, ko galėtum paprašyti.
Julija: Visko buvo tiek daug rekolekcijose: gyvenimo mokykla, konferencijos, darbas grupelėse, laikas susitikimui su Dievu, šv. Mišios, Kryžiaus Kelias. Šiose rekolekcijose dalyviai buvo pilnai įtraukti: reikėjo skaitinį paskaityti, atnašas atnešti, giedoti, groti. Mūsų vaikas pirmą kartą patarnavo Bažnyčioje. Jam tai labai patiko.
Šiose rekolekcijose šeimos dalyvavo kartu su vaikais. Kokia programa buvo vaikams? Gal galėtumėte pasidalinti kaip vaikams patiko šis gana netrumpas laikas kitoje aplinkoje?
Božena: Vaikų programa buvo tokia pati, kaip mūsų, tik pritaikyta vaikams. Visos užduotys buvo paremtos vaikų motorika, praktiniais užsiėmimais. Tai buvo pritaikyta jų supratimui, jų lygmeniui – vaikai galėjo pilnai įsitraukti.
Kšištofas: Svarbus momentas, kad per rekolekcijas kiekvieną dieną yra 4 valandos laisvo laiko, per kurį šeimos gali kur nors išvykti. Kartais išvykdavome visi dalyviai, bet būdavo dienų, kai šeimos išvykdavo kur nors individualiai. Šis laikas buvo svarbus net tik tuo, kad mama ir tėtis pabūtų su savo vaikais, bet kad šeima galėtų ieškoti Dievo veikimo aplinkoje, kurioje nevyko rekolekcijos.
Julija: Mūsų vyresnėlis, kuris nemėgsta savo darželio, šiose rekolekcijose buvo taip įsitraukęs, kad mes jo, kaip ir kitų savo vaikų, nematėme ir negirdėjome. Pietaudama, kalbėjau su vyru ir sakiau, kad aš pirmą kartą sėdžiu, valgau ir nematau savo vaikų – jie užsiėmę ir patys sau kažką daro. Kol mes mokėmės, vaikai buvo užimti ir prižiūrėti. Mūsų vaikai puikiai jautėsi, buvo atsipalaidavę. Po rekolekcijų, grįžus namo, mums teko pasistengti, kad jie jaustųsi panašiai.
Šiose rekolekcijose dalyvavo šeimos, kurios yra priėmusios santuokos sakramentą. Kaip manote, ar skiriasi sutuoktinių sielovada nuo tų, kurie dar tik ruošiasi santuokos sakramentui?
Julija: Manau, kad labai skiriasi. Čia tas pats, kaip mokyti auginti vaikus, dar jų neturint. Tai praktiškai išgyvenamas dalykas.
Alfredas: Teoriškai turėtų būti tas pats, bet praktiškai – ne. Mes gal kaip pora, iš pradžių nesupratome santuokos sakramento dovanos. Tačiau per rekolekcijas – supranti, kad tai dovana.
Kšištofas: Iki santuokos yra tas įsimylėjimo laikotarpis, tačiau po santuokos įsimylėjimas ir susižavėjimas išblėsta ir atsiranda kasdienybė.
Božena: Iki „Namų Bažnyčios“ mes bandėme vienas kitą pakeisti, tačiau būdami „Namų Bažnyčioje“, stengiamės labiau pakeisti save – ką aš turiu savyje pakeisti, kad mano sutuoktiniui būtų su manimi lengviau. Visą darbą pradedi nuo savęs.
Penkiolika dienų gyvenote kaip bendruomenė, vienas kitą labiau pažinote, grupelėse dalijotės savo patirtimi. Kaip manote – kas padeda ugdyti tikėjimą šeimoje ir kodėl šeimai reikia bendruomenės? Kodėl negana būti patiems sau?
Božena: Bendruomenėje mes galime dalytis savo gyvenimu. Todėl, kalbėdami su kitomis šeimomis, dvasininkais, mes daugiau sužinome, daugiau gauname. Taip galime augti ir tobulėti.
Kšištofas: Bendruomenė padeda labiau išlaikyti savo vertybes, ypatingai vaikų auklėjime. Mes matome, kad mūsų vaikai auga saugioje aplinkoje, kur jie nebijo pasakyti, kad eina į Bažnyčią.
Julija: Kai tu esi vienas, tau atrodo, kad čia yra tik tavo rūpesčiai. Bet, kai tu ateini į bendruomenę ir dalijiesi savo rūpesčiais, tu supranti, kad mes visi vienaip ar kitaip išgyvename tą patį. Tik skirtumas – kaip tu tą išgyveni. Todėl yra gera proga pasisemti žinių iš kitų šeimų, ypač vyresnio amžiaus šeimų. Nesijauti toks vienišas ir kartu gauni apsaugą nuo klaidų darymo.
Matau, kad šiose rekolekcijose netrūko patirčių, kurios ypatingu būdu jus augino. Tikriausiai, kad per visą rekolekcijų laikotarpį buvo įvairių jausmų, emocijų. Kaip jautėtės prieš rekolekcijas, per jas ir po jų?
Božena: Prieš rekolekcijas buvo visko: baimės, nekantrumo, nepasitikėjimo, sąmyšio, bet atvažiavome ir pamatėme, kad komanda yra pasiruošusi, o visi dalyviai, kurie užsirašė – atvažiavo. Tuomet nusiraminome, nes matėme, kad Dievas surinko tas šeimas ir paruošė mums vietą. Atėjo ramybė ir džiaugsmas, kad šeimos gali ten būti. Po rekolekcijų – pasidarė truputį liūdna, nes viskas baigėsi, tačiau kartu buvo ir džiaugsmo, kad nedingo troškimas tai daryti ir kitais metais. Buvo smagu matyti šeimų padėkas ir džiaugsmą. Kažkas šeimose pasikeitė ir jie matė Dievo veikimą žmonių gyvenime.
Kšištofas: Man visas laikotarpis buvo kaip amerikietiški kalneliai, nes reikėjo daug galvoti apie save ir savo vidų – ką reikia keisti. Tikrai buvo džiaugsmo – kad šeimos pasikeitė po rekolekcijų. Tai liudijo jų veidai, susibendravimas, geros emocijos.
Julija: Mes šių rekolekcijų laukėme. Mums tai buvo pirmos rekolekcijas į kurias važiavome kaip didelė šeima. Rekolekcijų metu išgyvenome daug pokyčių. Nuo emocinio pakylimo, kad buvo viskas smagu, iki nuovargio. Gilintis į save, savo vidų buvo gana sunku. Norėjosi poilsio, bet ne dėl intensyvios programos, bet dėl vidinių dalykų. Antroji savaitė buvo ta, kurioje jau apsipratus su bendruomene, buvo galima eiti į gylį. Stiprinti tarpusavio ryšį vienas su kitu, Dievu ir bendruomene.
Alfredas: Šiais metais važiavome be lūkesčių, pasitikintys savimi. Nors buvo ir tie amerikietiški kalneliai viduje, bet buvome šiose rekolekcijose pasitikėdami Dievu.
Patirtys, kurias aprašote neatrodo lengvos, tačiau auginančios. Norėčiau paklausti kokius esminius dalykus išsivežėte iš šių rekolekcijų? Koks supratimas ar dalykas labiausiai išliko jumyse?
Kšištofas: Tikėjime nėra rodiklio, kurį pasiekus galima sustoti. Reikalingas nuolatinis judėjimas, ėjimas į priekį. Daugiau mylėti, atleisti, aukotis, būti geru žmogumi ir tėvu.
Božena: Išsinešu tvirtą supratimą, kad Dievas mus papildo mūsų tarnystėje, kasdienybėje. Reiškia – jis papildo mus ir mūsų santuokoje. Kur aš negaliu pati iš savęs, ten gali mano vyras Kšištofas arba mūsų vaikai. Todėl esame kartu, kad galėtume papildyti vienas kitą, padėti, būti vienas kitam atrama su Dievo pagalba.
Alfredas: Aš anksčiau labiau gilinausi į save, savo santykį su Dievu. Po šių rekolekcijų, supratau, kad negana galvoti vien apie save. Svarbu būti bendruomenėje, kurioje gali kažką duoti, tarnauti.
Julija: Gavau daug praktinių įrankių, kurie padėtų išgyventi „Namų Bažnyčią“ šeimoje. Išsinešu žinių apie santykius šeimoje, Mišių svarbą bei reikšmę. Džiaugiuosi, kad mūsų vaikas ėjo patarnauti per Mišias. Man tai buvo laikotarpis, kuris mane ugdė ne tik dvasiškai, bet ir intelektualiai – sužinojau nemažai praktinių dalykų apie išpažintį ir Mišias.
Ačiū už pokalbį.
