Elzbietos atsakymas, pilnas tikėjimo, nuostabos ir džiaugsmo, Mergelei Marijai – „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ – tapo „Sveika, Marija“ dalimi. Kiekvieną kartą, kai kalbame šią gražią ir gerai žinomą maldą, elgiamės taip, kaip Elzbieta: sveikiname Mariją ir laiminame ją, nes ji pagimdė mums Jėzų, rugpjūčio 15 d., Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės (Žolinės) proga sakė popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas vadovavo iškilmės vidudienio maldai Šv. Petro aikštėje ir komentavo dienos Evangelijos skaitinį apie Marijos ir jos pusseserės Elzbietos susitikimą bei jų dialogą (Lk 1, 39–56).
Marija priima Elzbietos palaiminimą ir atsiliepia į jį, atsako žodžiais, kurie taip pat tapo visuotinai žinomu himnu, – Magnificat. Tai džiaugsmo ir šlovinimo himnas apie didžius Viešpaties darbus pačios Marijos gyvenime. Tačiau Marija tuo neapsiriboja, ji taip pat kalba apie Dievo darbus visos savo tautos istorijoje ir pastebi, kad Dievas „numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“.
Kita vertus, klausydamiesi šių žodžių galėtume paklausti, ar Mergelė Marija neperdeda, ar neaprašo pasaulio, kurio nėra? Atrodo, kad jos žodžiai neatitinka tikrovės – jai kalbant galingieji tebėra ten, kur buvo. Baugusis Erodas tvirtai sėdi savo soste, vargšų ir alkanųjų situacija nepasikeitė, turtuoliai toliau klesti.
Tad kokia Marijos giesmės prasmė? Ji siekia ne pateikti laikmečio kroniką, bet pasakyti mums kai ką daug svarbesnio: kad Dievas per ją pradėjo istorinį lūžį ir nustatė galutinę naują dalykų tvarką.
Ji, maža ir nuolanki, buvo išaukštinta ir, kaip šiandien švenčiame, paimta į dangaus šlovę, o pasaulio galingiesiems lemta likti tuščiomis rankomis. Dievo Motina skelbia radikalų pokytį, vertybių apvertimą. Kalbėdama Elzbietai ji numato, ką pasakys jos vis dar įsčiose esantis Sūnus, kai paskelbs vargšus ir nuolankiuosius palaimintais, įspės turtinguosius ir tuos, kurie mano, kad jiems pakanka jų pačių.
Mergelė pranašauja: nugalės ne galia, sėkmė ir pinigai, bet tarnystė, nuolankumas ir meilė. Žvelgdami į ją šlovėje suprantame, kad tikroji galia yra tarnystė, o karaliauti reiškia mylėti. Ir kad tai yra kelias į dangų.
Galime savęs paklausti: ar tas pranašiškas Marijos skelbiamas apvertimas paliečia mano gyvenimą? Ar tikiu, kad mylėti – tai viešpatauti, o tarnavimas yra galia? Kad mano gyvenimo tikslas yra dangus, rojus? O gal man rūpi tik žemiški, materialūs dalykai? Ar, stebėdamas pasaulio įvykius, leidžiuosi pagaunamas pesimizmo, ar, kaip Marija, sugebu įžvelgti per klusnumą ir mažumą didžius dalykus darančio Dievo darbą?
Šiandien Marija gieda giesmę apie viltį ir atgaivina ją mumyse. Joje matome savo kelionės tikslą: ji yra pirmoji būtybė, kuri visa savimi, kūnu ir siela, pergalingai kerta dangaus finišo liniją. Ji mums parodo, kad dangus yra pasiekiamas ranka, jei tik nepasiduodame nuodėmei, išliekame nuolankūs ir šloviname Dievą, dosniai tarnaujame kitiems. Ji, mūsų Motina, paima mus už rankos, palydi į šlovę, kviečia džiaugtis galvojant apie dangų.
„Laiminkime Mariją savo malda ir prašykime jos pranašiško žvilgsnio, galinčio įžvelgti dangų žemėje“, – sakė popiežius Pranciškus Žolinės – Švč. M. Marijos dangun ėmimo iškilmės vidudienio maldos susitikime. (RK / Vatican News)
