Žvelkime į žvaigždėmis vainikuotą Moterį, kad atgautume jėgas, vaikščiodami po dulkes ir jaustumės ne tokie vieniši. Žvelkime į Nazareto Mergelės veidą ir ugdykime savyje tikrumą, kad buvome gražūs sukurti, ir gražūs vėl tapsime.
Atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nurėžė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė. Aš girdėjau galingą balsą danguje, kuris sakė: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia“. (Apr 11, 19a; 12, 1. 3–6a. 10ab)
IŠ DIEVO PAS DIEVĄ
„Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“,– šiuos žodžius skaitome Evangelijos pagal Joną prologe. Tą „malonę po malonės“ bene geriausiai nusako Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimas, visas pripildytas Dvasios buvimo. Net ir jos mirtis buvo malonė. Marija yra moteris, kurios Dievas norėjo tik sau. Per ją Jis sugrąžino žmonijai tą veidą, kokio visada norėjo.
Joje Dievas išreiškia Pradžios slėpinį.
Mes buvome sukurti gyvenimui be galo, o mirtis – tokia, kokią ją patiriame: kupina skausmo ir baimės, į pasaulį atėjo dėl nuodėmės. Pirminiame Aukščiausiojo plane akimirka, kai siela turėjo palikti šią žemę, reiškė perėjimą, o ne dramatišką pabaigą ir tai aiškiausiai pasirodė Marijos asmenyje. Neatsitiktinai Rytų Bažnyčia švenčia „Marijos Užmigimo“ šventę, o mums tai yra Marijos Ėmimo į dangų iškilmė.
Marijoje mes apmąstome savo, kaip atpirktųjų, likimą, tačiau pradedame nuo bendrų pasvarstymų apie mūsų, kaip mylimųjų, prigimtį.
Žmogus – kūrinys, sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą ir panašumą, savo besąlygišku grožiu Nazareto Mergelėje pasireiškia išskirtiniu būdu. Tėvas ją išsirinko dėl jos unikalaus ir nepakartojamo santykio su Sūnumi. Joks kitas žmogus nebuvo ir niekada nebus taip arti Trejybės. Tačiau kartu per ją kiekvienas žmogus, kuris jos trokšta ir ją priima, prisiliečia prie tos malonės. Iš tiesų, bendrystėje su Marija žmogus pamažu, kaip mėnulio šviesa, atspindinti Saulės spindesį, įgauna tą pačią malonės šviesą, o Marijos sielos tyrumas kiekvienam grąžina neapsakomą asmeninę harmoniją.
Marijos išgyvenama nekaltybė reikalinga ne tam, kad būtų sumenkintas kūno, lytiškumo ar santuokinės meilės grožis, bet tam, kad joje įsikūnijusi pilnatvė būtų prieinama visiems ir kiekvienam. Kaip tik ši mintis ir yra Marijos Ėmimo į dangų iškilmės centre.
Todėl mes ir tikime, kad sėdėdama Dangaus soste Marija ir toliau darbuojasi su tuo pačiu nenuilstamu veržlumu, su kuriuo rūpinosi savo giminaite Elzbieta, jautė Kanos jaunavedžių poreikius, žingsnis po žingsnio sekė paskui savo Sūnų Jėzų kaip pirmoji mokinė, surinko po Jėzaus mirties išsigandusius apaštalus ir, Dvasios įkvėpta, kartu su jais pradėjo Bažnyčios kelionę.
Taip yra todėl, kad Marijos širdis tyra, o jos meilė giliai persmelkta Dievo Meilės, Šventosios Dvasios, kuri surenka, suvienija, paguodžia ir sutvirtina tai, kas žmogiškai gali reikšti tik atskyrimą ir skausmą.
Šiandien mes žvelgiame į Dangų, kad atpažintume savo žemiškosios kelionės tikslą.
Žvelkime į žvaigždėmis vainikuotą Moterį, kad atgautume jėgas, vaikščiodami po dulkes ir jaustumės ne tokie vieniši. Žvelkime į Nazareto Mergelės veidą, tokį pat šviesų, kaip ir pabudus po gilaus miego, ir ugdykime savyje tikrumą, kad buvome gražūs sukurti, ir gražūs vėl tapsime.
