Dvidešimtojo eilinio sekmadienio Evangelijos ištraukoje girdėjome Jėzų sakant: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Kas gi yra ta ugnis? Ką šie žodžiai reiškia mums šiandien? Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties angelo“ maldą.
Iš tikrųjų, sakė popiežius, Evangelija yra ugnis. Ji yra žinia, kuri, įsiveržusi į istoriją, paverčia pelenais seną gyvenimo būdą, ragina mus išeiti iš individualizmo, įveikti savanaudiškumą, pereiti iš nuodėmės ir mirties vergijos į naują gyvenimą su Prisikėlusiuoju. Kitaip tariant, Evangelija nė vieno nepalieka tokio, koks ji buvo, bet provokuoja keistis ir kviečia atsiversti. Evangelija nesuteikia žmogui palaimingos ramybės, bet įžiebia nerimą, kuris skatina rūpintis kitais žmonėmis. Evangelija šildo mus Dievo meile, tačiau, antra vertus, ji sudegina mūsų egoizmą, apšviečia tamsiąsias gyvenimo puses, naikina mus pavergusius stabus.
O ką mums reiškia šie Jėzaus žodžiai, klausė Pranciškus. Jėzus mus kviečia iš naujo pakurstyti savo tikėjimo liepsną, kad jis netaptų antraeiliu dalyku mūsų gyvenime, kad nesusiaurintume jo iki savo asmeninio komforto lygmens, kad aktyviai dalyvautume visuomenės ir Bažnyčios gyvenime, nevengtume iššūkių. Trumpai tariant, tikėjimas – tai ne migdanti lopšinė, bet ugnis, uždegta tam, kad budėtume ir veiktume.
Popiežius prašė savęs klausti: ar myliu Evangeliją? Ar dažnai ją skaitau? Ar nešiojuosi ją su savimi? Ar tikėjimas, kurį išpažįstu ir švenčiu, suteikia man tik palaimingą ramybę, ar įžiebia manyje ir liudijimo ugnį? Mes, kaip Bažnyčia, taip pat turime savęs klausti: ar mūsų bendruomenėse dega Dvasios ugnis, maldos ir meilės aistra, tikėjimo džiaugsmas? O gal esame apsnūdę ir viską darome tik iš įpročio?
Teužtaria mus Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri ryžtingai priėmė į save Šventosios Dvasios ugnį, meldė popiežius, baigdamas trumpą sekmadienio vidudienio katechezę. (jm / Vatican News)
