Kartais gali atrodyti, kad pokyčių, kurių iš mūsų prašo Evangelija, neįmanoma pasiekti, nes jie labai sunkūs. Tai pagunda, kurią įveikia tie, kurie leidžiasi pasiekiami meilės, skiriančios, tačiau suvienijančios tiesoje.
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“. (Lk 12, 49–53)
SKIRIANTI IR SUJUNGIANTI LIEPSNA
Jėzus keliauja į Jeruzalę. Tai svarbiausia Jo gyvenimo kelionė. Viešpats eina atlikti išgelbėjimo darbo, dėl kurio atėjo į pasaulį. Galime įsivaizduoti, su kokia aistra Jis turėjo ryžtis šiai kelionei – tai jausmas, kuris turėjo Jį visiškai įtraukti, jei vaizdai, kuriais Kristus ją apibūdina, yra ugnis ir vanduo – stichijos, praryjančios ir užvaldančios viską, kas tik pasitaiko jų kelyje.
Jėzaus lūpose ugnis iš karto primena pranašystę apie Pirmtaką, skelbusį Mesijo atėjimą, jo krikštą Šventąja Dvasia ir ugnimi bei Dievo bausmę neužgesinama ugnimi. Vis tiktai Jėzus kalba ne apie bausmę, kuri Evangelijoje pagal Luką užleidžia vietą gailestingumui, bet apie meilę, kuri turi liepsnoti žemėje, vesdama visus žmones į išganymą. „Taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ – šie Kristaus žodžiai skamba kaip kreipimasis į kiekvieną mokinį. Tai prašymas padėti įžiebti šią ugnį, kuri dažnai taip sunkiai plinta dėl tikinčiųjų drungnumo.
Jėzus atliko ir atliks savo darbo dalį Jeruzalėje... o kaip dėl mūsų? Jei liepsna nėra žmogaus kūrinys, kuris ne pats sau suteikia Dvasią, bet ją priima ir nusiteikia jos veikimui, suprantame, kad mūsų užduotis yra ne išrasti Dievo karalystę, bet padėti jai įsitvirtinti.
Kol kas viskas kaip ir aišku, teologija, žinoma, graži, tačiau ką turi daryti žmogus, sužinojęs, kad praėjusią naktį staiga mirė jo draugas, keturiasdešimt dviejų metų, kupinas gyvenimo džiaugsmo vyras, kurį jis pažinojo nuo vaikystės ir matydavosi kiekvieną vasarą? Jis buvo grįžęs į gimtinę iš užsienio atostogoms ir iškeliavo amžinybėn Marijos Ėmimo į dangų iškilmės išvakarėse. Mirusiajam ir jo šeimai Žolinės šventė visuomet buvo labai brangi… Kur tokiu atveju lieka šventė, o dar svarbiau: visa teologija?
„Turiu būti pakrikštytas krikštu“,– liudija Kristus. Galbūt, remiantis Jo žodžiais, ir būtų galima suprasti, ką jaučia mirusiojo šeimos nariai: jie panardinami į naikinančius potvynio vandenis, kurie pernelyg dažnai vis dar išliejami, šį kartą paliesdami nekaltus žmones. Vis tiktai šiuo atveju teologiniai samprotavimai apie blogio kilmę ir jo suderinamumą su Dievo gerumu nepadeda paguosti netektį patyrusių žmonių širdžių. Ką tada reikia daryti? Gal padėtų piktas protestas ar dabarties išaukštinimas? O gal reiktų skųstis Dievu, ar, kadangi gyvenimas – tai kvėpavimas, pradėti vartoti viską, kas gali suteikti malonumą, negalvojant, ar tai teisinga, ar ne?
Tokių ir panašių sudėtingų situacijų pakanka kiekvieno žmogaus gyvenime, ir nė vienas iš anksčiau išvardytų sprendimų neišsprendžia problemos. Tikinčiajam belieka sekti Jėzaus keliu, kuris mums atskleidžia savo vidinę įtampą: „Taip nerimstu, kol tai išsipildys!“
Tik pabaigoje pamatysime, suprasime, priimsime…
Kristaus mokinio kelionė tuo pat metu yra ir sudėtinga, ir drauge išlaisvinanti. Reikia sugebėti priimti susiskaldymą, kurį sukelia Evangelija dėl savo pakankamai radikalių reikalavimų, atsiriboti nuo dalykų ir žmonių, galinčių sutrukdyti sekti Kristumi. Būtina atskirtis nuo išorinių situacijų, kad mumyse neužgestų gėrio ilgesys, kai Žodžio keliami reikalavimai prieštarauja žemiausiems poreikiams. Būtina leisti Žodžio galiai pasakyti mums visą tiesą, paskui ją pripažinti ir galiausiai leisti jai atsiskleisti visu grožiu. Tik toks kelias veda į tikrąją laisvę!
Kartais gali atrodyti, kad pokyčių, kurių iš mūsų prašo Evangelija, neįmanoma pasiekti, nes jie labai sunkūs. Gal iš tikrųjų pradžioje reikia bijoti arba nepasitikėti, galvojant, kad mūsų kaltė yra per didelė ir nebeįmanoma rasti gailestingumo? Tai Kaino pagunda, kurią įveikia tik tie, kurie leidžiasi pasiekiami meilės, skiriančios, tačiau suvienijančios tiesoje. Taip, iš tiesų būna, kad Jėzaus mokiniai stoja vienas prieš kitą, bet ne tam, kad vienas kitą sunaikintų, o karštai trokšdami, kad susidūrimo kibirkštis įžiebtų liepsną, ir ugnis pavirstų meile…
