Per visas apaštališkąsias keliones popiežius susitinka su lankomose šalyse tarnaujančiais jėzuitais. Liepos 29-ąją, paskutinę vizito Kanadoje dieną, Kvebeko arkivyskupo namuose Pranciškus pusvalandį kalbėjosi su penkiolika šioje Kanados dalyje dirbančių jėzuitų. Užrašytą pokalbį ketvirtadienį, rugpjūčio 4 d., paskelbė Italijos jėzuitų dvisavaitis žurnalas „La Civiltà Cattolica“.
Per susitikimą, visų pirma, buvo kalbama apie pagrindinį popiežiaus vizito Kanadoje tikslą – atsiprašymą už su Evangelija nesuderinamą katalikų dalyvavimą čiabuvių genčių prievartinės asimiliacijos sistemoje. Taip pat kalbėta apie visos Bažnyčios mastu pradėtą sinodinį procesą, apie popiežiaus priimtus sprendimus drausmės ir liturgijos srityse.
Popiežius prisipažino, kad šios kelionės į Kanadą idėja gimė jau prieš penkerius metus, kai jį Vatikane aplankė Kanados premjeras, kuris paprašė kaip nors atsiliepti į čiabuvių nuoskaudas dėl internatinių mokyklų. Apie tai popiežių informavo ir šalies vyskupai. Pasak Pranciškaus, ir buvo svarbiausia tai, kad šalies episkopatas rimtai įvertino šį iššūkį ir ėmėsi veiksmų. Kanados vyskupai parodė vienybės pavyzdį, o kai vyskupai yra vieningi, jie gali rimtai imtis kilusių sunkumų sprendimo. Popiežius pridūrė, kad šiuo atveju buvo labai svarbus ir nuolankus Kanados čiabuvių atvirumas, noras įsitraukti į bendras sprendimų paieškas.
Toliau kalbantis apie visos Bažnyčios mastu vykstantį sinodinį procesą, popiežius prisipažino, kad jam kelia nerimą, kai girdi, kad žmonės vartoja būdvardį „sinodinis“, tarsi tai būtų naujas receptas Bažnyčios problemoms spręsti. Kai sakoma „sinodinė Bažnyčia“, žodis „sinodinė“ yra perteklinis, nes Bažnyčia arba yra sinodinė, arba ji nėra Bažnyčia.
Popiežius pasidalijo su Kanados jėzuitais savo paties darbo Vyskupų sinode patirtimi. 2001 m. jam, tuometiniam Buenos Airių arkivyskupui, netikėtai teko eiti Vyskupų sinodo pranešėjo (generalinio relatoriaus) pareigas. Jis turėjo pavaduoti Niujorko kardinolą E. Eganą, kuris dėl rugsėjo 11-osios tragedijos turėjo grįžti į savo vyskupiją. Popiežius pasakojo, kad tąkart jo užduotis buvo surinkti visų Sinodo tėvų nuomones ir jas perduoti generaliniam sekretoriatui. Tomis dienomis pas jį ateidavo Sinodo generalinis sekretorius, perskaitydavo medžiagą ir liepdavo pašalinti vieną ar kitą dalyką. Trumpai tariant, medžiaga buvo atrenkama iš anksto. Nebuvo suprantama, kas yra Sinodas, sakė popiežius. Sinodas – tai ne politinio konsensuso paieškų mechanizmas ir ne parlamentinių sprendimų priėmimo vieta. Sinodas – tai Bažnyčios išraiška, Bažnyčios, kurios pagrindinė veikėja yra Šventoji Dvasia. Jei nėra Šventosios Dvasios, nėra ir Sinodo.
Toliau pokalbis pakrypo į Bažnyčios kovą su seksualinio išnaudojimo problema. Šioje srityje buvo priimta daug naujų sprendimų, gana radikaliai pakeistos kai kurios iki tol galiojusios juridinės normos. Buvo nustatyta, kad reikia daryti pakeitimus, ir jie buvo padaryti, sakė Pranciškus. Teisės negalima laikyti šaldytuve. Įstatymas lydi gyvenimą ir gyvenimas tęsiasi. Kaip ir moralinis mokymas: jis yra tobulinamas. Anksčiau vergija buvo laikoma teisėta, dabar ji nebėra teisėta. Šiandien Bažnyčia sako, kad amoralu ne tik naudoti atominį ginklą, bet ir jį turėti.
Požiūris į Bažnyčios doktriną kaip į monolitą, kurį reikia be atodairos ginti, yra klaidingas, sakė popiežius. Labai svarbu gerbti tradiciją, tačiau autentišką tradiciją. Kažkas yra pasakęs, kad tradicija yra gyva tikinčiųjų atmintis. Tradicija – tai besitęsiantis prieš mus gyvenusių žmonių gyvenimas. Tuo tarpu tradicionalizmas yra mirusi atmintis. Tradicija – tai gyvybiniai syvai, kurie kyla iš šaknų ir maitina vaisius. Atskaitos tašku turime laikyti pradžią, o ne kurią nors vieną istorinę patirtį. Ji negali tapti amžinu modeliu, ties kuriuo turi viskas sustoti. „Vakar buvo taip daroma“ negali virsti „visada buvo taip daroma“. Nes tai yra minties pagonybė! (jm / Vatican News)
