Trečiadienį, rugpjūčio 3 d., vėl įvyko popiežiaus bendroji audiencija. Prieš kelias dienas Pranciškus grįžo iš Kanados, tad, kaip įprasta, bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams jis kalbėjo apie savo apaštališkąją kelionę.
Tai buvo kitokia kelionė, nei visos kitos, sakė Pranciškus. Iš tikrųjų, pagrindinis jos tikslas buvo susitikti su Kanados čiabuvių tautomis ir išreikšti joms artumą ir skausmą bei paprašyti atleidimo už skriaudas, kurias joms padarė krikščionys, tarp jų ir daug katalikų, kadaise bendradarbiavusių su civiline valdžia, vykdžiusia prievartinės asimiliacijos politiką.
Pasak popiežiaus, visas intencijas labai gerai išreiškia šios kelionės motto: „Keliauti kartu“. Tai buvo susitaikymo ir gijimo kelionė, kuriai reikia gerai ištirti istoriją, išklausyti nukentėjusius asmenis ir jų palikuonis, tačiau svarbiausia – reikia atsiversti ir pakeisti mąstyseną. Atlikti išsamūs tyrimai rodo, kad kai kurie Bažnyčios vyrai ir moterys buvo vieni ryžtingiausių ir drąsiausių vietinių tautų orumo gynėjų; kita vertus, deja, netrūko krikščionių – kunigų, vienuolių, pasauliečių – dalyvavusių programose, kurios, kaip šiandien suprantame, yra nepriimtinos ir net prieštarauja Evangelijai. Dėl to nukeliavau į Kanadą prašyti atleidimo Bažnyčios vardu, sakė Pranciškus.
Toliau savo kalboje trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius apžvelgė tris kelionės etapus – susitikimus Edmontone šalies vakaruose, po to – Kvebeke rytuose ir galiausiai trumpą vizitą Ikaluite, netoli poliarinio rato.
Pirmasis susitikimas įvyko Masqwacis vietovėje, kurios pavadinimas reiškia „Lokio kalvą“, į kur iš visos Kanados atvyko pagrindinių čiabuvių genčių nariai ir vadovai. Per šį susitikimą daugiausia dėmesio skirta atminčiai, buvo kalbama apie tūkstantmetę vietinių tautų istoriją, jų darną su gamta. Taip pat buvo prisiminta skaudi prievarta, kurią čiabuviai patyrė dėl kultūrinės asimiliacijos politikos. Antrasis bendros kelionės žingsnis yra susitaikymas. Ne kompromisas, nes tai būtų tik iliuzija, savęs pačių apgaudinėjimas, bet nuolankus sutikimas, kad mus sutaikytų Kristus, kuris yra mūsų taika. Tai buvo pabrėžta per Mišias Edmontone. Trečiasis etapas – gijimas. Apie tai buvo kalbama per susitikimą prie Šv. Onos ežero kranto, kartu švenčiant šventųjų Onos ir Joakimo šventę. Pradėta atminties, susitaikymo ir gijimo kelionė, pasak popiežiaus, teikia daug vilties Bažnyčiai Kanadoje ir visame pasaulyje.
Kalbėdamas apie antrąjį kelionės etapą – Kvebeko mieste Kanados rytinėje dalyje vykusius susitikimus su šalies valdžios ir pilietinės visuomenės atstovais bei su vyskupais, kunigais, pašvęstaisiais ir pasauliečiais sielovadininkais – popiežius dar kartą visiems padėkojo už pagalbą rengiant šią kelionę ir už nuoširdų priėmimą. Valdžios vadovų, vietinių gyventojų atstovų ir diplomatinio korpuso akivaizdoje buvo dar kartą patvirtintas Šventojo Sosto ir katalikų bendruomenių įsipareigojimas puoselėti vietines kultūras. Taip pat buvo priminta, kad kolonizacinis mentalitetas tebepasireiškia ir mūsų dienomis, įgaudamas įvairias ideologinės kolonizacijos formomas, kurios kelia grėsmę tautų tradicijoms, istorijai ir religijai, niveliuoja skirtumus, sutelkia dėmesį tik į dabartį ir dažnai ignoruoja pareigas silpniausiems ir pažeidžiamiausiems.
Pabaigoje paminėjęs paskutinį kelionės etapą – apsilankymą inuitų krašte Kanados šiaurėje – popiežius sakė, kad ten įvykęs susitikimas su jaunosios ir senosios kartų atstovais yra vilties ženklas, liudijantis, kad skirtingoms kartoms priklausantys žmonės kalbasi, kad vyksta dinamiškas dialogas tarp tų, kurie saugo praeitį, ir tų, kurie drąsiai svajoja apie ateitį.
Tegul Kanados čiabuvių tautų stiprybė ir taiki kova už savo teises būna pavyzdys visoms čiabuvių tautoms, kad jos neužsidarytų savyje, bet siūlytų savo nepamainomai svarbų indėlį kuriant broliškesnę žmoniją, kuri mokėtų mylėti kūriniją ir Kūrėją, gyventų darnoje su kūrinija ir taikoje su visais žmonėmis, linkėjo popiežius. (jm / Vatican News)
