148-osios karo dienos vaizdo žinioje didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas tęsė asmeninės maldos temą, tačiau, kaip visada, žinią pradėjo apžvelgdamas paros įvykius, vardydamas vietas, kur vyksta įnirtingiausi mūšiai ar vėl buvo pralietas nekaltų civilių kraujas.
„Deja, pastarąją dieną ir naktį Ukrainos žemė vėl drebėjo nuo Rusijos kariuomenės bombų, raketų ir atakų. Du dideli Ukrainos miestai, vieni didžiausių šalyje, vėl tapo Rusijos atakų taikiniais: Charkivas šiaurėje ir Mykolajivas pietuose“, – ketvirtadienio žinioje sakė Ukrainos graikų katalikų ganytojas.
Jis paminėjo du tragiškus epizodus, kurie apskriejo Ukrainos ir kitų šalių informavimo priemones. Visus sukrėtė neapsakoma tragedija Charkive: didelio miesto gatvėje klūpantis ir besimeldžiantis tėvas, laikantis nebegyvo trylikmečio sūnaus ranką. „Daugelis žmonių klausė: „Dieve, kodėl? Kiek dar?“ Dieve, gelbėk savo vaikus“, – meldė didysis arkivyskupas. Kita tragedija įvyko krašto pietuose, žemdirbiams nuimant kviečių derlių. Rusijos tankas apšaudė ukrainiečių ūkininkų kombainus, nuimančius derlių, skirtą pamaitinti alkstančius.
Tačiau Ukraina laikosi ir kovoja. Greta kovų palei fronto liniją vyksta ir dvasinė kova su blogiu žmonių vidiniame pasaulyje. Krikščionio stiprybė šioje kovoje yra malda.
„Tad šiandien tęskime kelionę po nuostabius krikščioniškosios maldos sodus su jų vaisiais“, – kvietė didysis arkivyskupas, priminęs, kad ankstesnėje žinioje kalbėjo, kaip svarbu prieš pradedant asmeninę maldą jai pasirengti: nuščiūti, susikaupti ir dvasiniu būdu atsistoti Dievo akivaizdon. 148-osios karo dienos vaizdo žinioje jis svarstė, kada, kur ir kaip melstis. Apaštalo Pauliaus atsakymas yra toks: „be paliovos melskitės“. Nėra aplinkybių ir vietos, kur visai nebūtų įmanoma melstis.
„Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į Viešpatį Dievą visą mūsų gyvenimą, kiekvieną dieną. Nuo seniausių laikų krikščionys žinojo, kad melsdamiesi pašventina erdvę ir laiką, kuriame yra. Antai, per karą mokomės atskirti sprogimų, įvairiausių šūvių garsus, žinome, iš kokių ginklų į mus šaudoma. Žinome, kaip nuo artilerijos pabūklų dreba žemė. Kažkas panašaus nutinka ir kai meldžiamės. Krikščioniška malda pripildo ir keičia mus supantį laiką ir erdvę“, – kalbėjo didysis arkivyskupas S. Ševčukas.
Kaip nenustojame kvėpuoti, kol esame gyvi, taip ir krikščioniškame gyvenime nenutrūkstamai turime bendrauti su Dievu melsdamiesi, paaiškino ganytojas apaštalo Pauliaus raginimą nepaliaujamai melstis. Svarbu kiekvieną dieną skirti laiko maldai, taip pat ir tada, kai dirbame. Pasak didžiojo arkivyskupo, dera malda pradėti dieną ir malda ją užbaigti.
„Savo dieną turime pradėti nuo minčių apie Dievą. Vos tik pabudę kreipkimės mintimis į Dievą. Tai turėtų būti padėkos malda už tai, kad Viešpats Dievas dovanoja mums dar vieną dieną, dar vieną progą, dar vieną galimybę gyventi ir tarnauti Dievui bei žmonėms“, – pažymėjo ukrainietis ganytojas. Ryto malda pradėta diena užbaigiama vakaro malda, kuri taip pat yra padėkos malda už dar vieną nugyventą dieną, už visas gautas dovanas ir už gėrį, kurį patys galėjome padaryti. Dienos pabaigoje taip pat dera peržvelgti savo silpnybes bei nuodėmes ir atsipašyti už jas. Ne tik dieną, bet kiekvieną darbą galime pradėti ir baigti malda – kiekvieną valgį, pamoką mokykloje ar paskaitą universitete. Tada ir pats darbas virsta nuolatine malda. (RK / Vatican News)
