147-osios Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą dienos vaizdo žinioje didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas vėl vardijo vietas, kur vyko sunkiausi mūšiai. Prie šiomis savaitėmis nuolatos minimų vietovių ir miestų prisidėjo Huliajpolė ir Nikopolis, atakuoti iš toli raketomis, tyčia taikantis į civilinę infrastruktūrą. Ganytojas tęsė mąstymą apie maldą: asmeninė malda krikščioniškam gyvenimui būtina taip, kaip kūno gyvasčiai palaikyti būtinas kvėpavimas.
Liturginė ir bendruomeninė malda yra galingiausia, nes pats Jėzus meldžiasi mumyse, su mumis ir už mus. Tačiau negalime gyventi krikščioniško gyvenimo ir be asmeninės maldos.
„Bažnyčios tėvai maldą vadino sielos kvėpavimu. Jei žmogus nebekvėpuoja, jis merdi, jei dar nėra miręs. Taip pat ir krikščionis, kuris nesimeldžia, apmarina savo dvasinį gyvenimą ir tada nebegali kovoti net menkiausios ar paprasčiausios dvasinės kovos, nematomos kovos su blogiu. Asmeninė malda yra savotiška liturginės maldos tąsa, ji yra ypatingas Šventosios Dvasios buvimo krikščionyje ženklas“, – sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas, cituodamas ankstyvosios Bažnyčios vyskupą kankinį ir šventąjį Ignotą Antiochietį, kuris asmeninę maldą lygino su Šventosios Dvasios šnabždėjimu žmogaus širdyje. Dvasia tyliai šnabžda žmogaus širdyje, kviesdama jį sugrįžti namo, moko kreiptis į gailestingą ir gelbstintį Dievą.
Pasak ukrainiečio ganytojo, asmeninės maldos pavyzdį dažnai rodė Jėzus, kai paėjėjęs atokiau melsdavosi savo Tėvui, įvairiausiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, dieną ir naktį. Jėzaus mokiniai, matydami kaip Išganytojas meldėsi, prašė ir juos išmokyti melstis.
S. Ševčukas pridūrė, jog norint išmokti gilios ir nuoširdžios maldos, reikia tam tikro laiko, pastangų, dėmesio ir išminties. Prieš pradedant bet kokią maldą, pirmiausia reikia jai pasiruošti. Tradiciškai pasirengimo asmeninei maldai momentas lyginamas su atsistojimu Dievo akivaizdoje: tą akimirką turime atidėti viską į šalį, visus žemiškus rūpesčius, mintis apie šį pasaulį, laikinus dalykus ir daiktus, apie žmones. Turime susitelkti ir visu savimi atsigręžti į Dievą, kad suvoktume prieš ką stovime, į ką kreipiamės, su kuo pradedame pokalbį. Ši tylos akimirka prieš asmeninę maldą labai svarbi.
„Kviečiu jus visus, prieš pradedant melstis bet kokia malda, praktikuoti šią tylos, pasirengimo ir dvasinio dėmesio sukaupimo akimirką. Turime išmokti atsistoti Dievo akivaizdoje. Nepriklausomai nuo aplinkybių, vietos, laiko, turime jausti, kad esame pašaukti gyventi ir veikti gyvojo Dievo akivaizdoje“, – sakė Ukrainos graikų katalikų didysis arkivyskupas.
Visus, kurie girdi jo žinią, didysis arkivyskupas S. Ševčukas dar kartą prašė melstis už tuos, kurie atsidūrė priešo rankose, okupanto nelaisvėje. Daug Ukrainos vaikinų ir merginų, krašto dukterų ir sūnų atsidūrė nepateisinamoje ir neteisingoje nelaisvėje, kur su jais yra žiauriai elgiamasi, nepaisoma jų skundų ir šauksmų. Tačiau Viešpats Dievas mato jų kančias.
„Į šios dienos maldą ypač įtraukime tuos, kurie yra filtracijos stovyklose – Rusijos okupantų koncentracijos stovyklose, visus, kurie patiria tardymus, kankinimus, egzekucijų ar sušaudymų imitacijas, fizinį, dvasinį ir psichologinį pažeminimą“, – sakė ganytojas ukrainietis. (RK / Vatican News)
