139-ojoje karo dienos vaizdo žinioje didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas daugiausia dėmesio skyrė tądien pagal Julijaus kalendorių, kartu su ortodoksais, minėtai apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmei, meldė, kad kraštą kuo greičiau aplankytų dabartinis apaštalo Petro įpėdinis – popiežius Pranciškus. Tuo tarpu Ukraina kovoja ir stabdo galingą Rusijos puolimą, nešantį mirtį, griovimą, vargą ir badą.
Pasak Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios vyriausiojo ganytojo, apaštalai Petras ir Paulius buvo labai skirtingi žmonės. Galima būtų pasakyti – priešingybės savo temperamentu, savo misija, savo statusu. Tačiau jie skelbė vieną ir tą pačią Evangeliją, augino vieną ir tą pačią – šventą, visuotinę (katalikišką) ir apaštališkąją – Bažnyčią. Todėl abu didieji apaštalai minimi tą pačią dieną, vaizduojami vienoje ikonoje.
Petras buvo neišprusęs vietinis žvejys. Paulius, iš pradžių vadintas Sauliumi, buvo diasporos žydas iš Tarso miesto, gavęs puikų išsilavinimą. Petras buvo žmogus, kuris Romos valdžios institucijų akyse neturėjo teisių, o apaštalas Paulius buvo Romos pilietis. Petras buvo artimiausias Kristaus mokinys, buvęs su juo nuo pat jo skelbimo pradžios. Prie pirmųjų krikščionių žūties prisidėjęs Paulius sutiko Kristų jau po to, kai šis baigė savo žemiškąją misiją: kai pakeliui į Damaską išgirdo klausimą: „Sauliau, kodėl mane persekioji?“ Petras skelbė Evangeliją Romos imperijos žydų bendruomenėms, o Paulius buvo tautų apaštalas. Mes, kilę ne iš žydų, o iš kitų tautų, už tikėjimą esame skolingi apaštalui Pauliui.
Tačiau, pasak didžiojo arkivyskupo S. Ševčuko, šių dviejų apaštalų atminimą švenčiame tą pačią dieną, nes Bažnyčia nori mums pasakyti kai ką svarbaus: Petrui reikia Pauliaus, o Pauliui reikia Petro.
Apaštalui Petrui Kristus suteikė ypatingas užduotis ir ypatingas Šventosios Dvasios dovanas, kad jas galėtų įvykdyti. Kristus Petrą vadina uola, ant kurios stovės jo Bažnyčia, suteikė jam dangaus karalystės raktus, galią surišti ir atrišti, įpareigojo, pačiam atsivertus, stiprinti brolius. Petro tarnystė neapsiriboja vien vietine Romos Bažnyčia: jis yra ir visos Kristaus Bažnyčios visuotinumo bei vienybės simbolis. Kitoms vietinėms Bažnyčioms būtina ne vien išsaugoti apaštalinę tradiciją, bet ir būti vienybėje su visuotine krikščionybe, būti bendrystėje su kitomis vietinėmis Bažnyčiomis: tai reiškia būti vienybėje su apaštalo Petro įpėdiniu.
„Kristus suteikė Petrui dovaną pirmajam atsiversti, pirmajam atgailauti. Būtent dėl šios dovanos jis tapo uola ir tikru tikėjimo mokytoju, atramos tašku visiems kitiems vyskupams, visiems kitiems krikščionims įvairiuose pasaulio kraštuose. Todėl neatsitiktinai pirmieji tėvai mokė, kad, kur yra Petras, ten yra Bažnyčia“, – sakė ganytojas ukrainietis.
Jis pakvietė melstis už mūsų dienų Petro įpėdinį – popiežių Pranciškų, kad, gavęs tas pačias dovanas kaip ir Petras, būtų Kristaus Bažnyčios vienybės simbolis ir statytojas, kviestų visus į bendrystę viename Kristaus Kūne.
Pasak S. Ševčuko, matome, kad vieni pritaria Pranciškaus balsui, o kiti ne, bet visi jį girdi, visi reaguoja. „Meldžiamės, kad tarp mūsų, šiandienos krikščionių, jis pirmasis atsiverstų, o po asmeninio atsivertimo suvirtintų savo brolius tikėjime. Meldžiamės, kad jis kuo greičiau aplankytų Ukrainą, atsistotų greta kenčiančių ukrainiečių. Petras visada yra ten, kur Kristus, o Kristus yra ten, kur kenčiantieji. Kristus visada yra aukos pusėje. Tegul Šventojo Tėvo vizitas į Ukrainą būna iškilmingas pareiškimas, kad Kristus ir jo mokinys, Petro įpėdinis, palaiko Ukrainos žmones ir yra pusėje tų, kurie Ukrainoje kenčia dėl karo“, – sakė didysis arkivyskupas. (RK / Vatican News)
