„Neleidžiame žmonėms baigti išsakyti minties. Ir karas iš esmės yra dialogo stoka. Turime klausytis“, – sako popiežius Pranciškus naujame interviu Argentinos nacionalinės naujienų agentūros „Telam“ direktorei Bernardai Llorente.
Kaip buvo suvaldyta pandemijos krizė, kokius iššūkius civilizacijai kelia kūrinijos apsaugos uždaviniai, kodėl dialogas tarp kartų toks svarbus, kaip kovoti su blogiu ir kas privedė prie, Pranciškaus žodžiais tariant, trečiojo pasaulinio karo dalimis, kas gali vėl sutaikinti ir – susumuojant beveik dešimties metų pontifikatą – ar jau laikas išvadoms, ar pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, klausė popiežiaus Pranciškaus „Telam“ direktorė B. Llorente.
Pokalbio dalyje apie karą ir taikos svarbą popiežius paminėjo skaudų karą Ukrainoje, taip pat prisiminė ir ankstesnius karus – Ruandoje, Sirijoje ir Libane, o šiuo metu – Mianmare. „Deja, karas yra kasdienis žiaurumas. Karas – tai ne šokti menuetą, o žudyti. Be to, veikia didžiulė ginklų prekybos struktūra, kuri tai skatina“, – kalbėjo popiežius, pripažindamas, kad „karas gali būti teisingas, nes yra teisė gintis. Tačiau turime permąstyti, kaip nūdieną taikome šią sąvoką“. Anot popiežiaus, konfliktų sprendimas karu reiškia žodinio mąstymo, konstruktyvumo atsisakymą.
„Nebemokame klausytis kito. Neleidžiame žmonėms baigti išsakyti minties. Turime klausytis. Priimti tai, ką jie nori pasakyti“, – tęsė popiežius, pridurdamas, kad „iš anksto skelbiame karą, t. y. nustojame kalbėtis. Karas iš esmės ir yra dialogo stoka“. Pranciškus apgailestavo, kad „šiuo metu JTO neturi galios įtvirtinti savo valdžią. Padeda išvengti karų, pvz., Kipre, bet tam, kad sustabdytų karą, išspręstų dabar vykstančius konfliktus Europoje ar kitur pasaulyje, (JTO) neturi galios“.
Popiežius patikino, kad nesiekia ką nors įžeisti, bet taip jau yra, kad JTO konstitucija šiai pasaulinei organizacijai nesuteikia tokių įgaliojimų. „Mums reikia drąsos ir kūrybingumo. Be šių dviejų dalykų neturėsime tarptautinių institucijų, gebančių padėti įveikti šiuos labai rimtus konfliktus, šias mirties situacijas“.
Kalbėdamas apie reformą Bažnyčioje ir savo pontifikatą, Pranciškus užtikrino, kad „visa, ką padarė, buvo ne jo idėja, ne veikimas po sapno sutrikus virškinimui“. Jis sakė įsidėmėjęs, „ką visi kardinolai sakė kongregacijose prieš konklavą apie tai, ką, jų manymu, naujasis popiežius turėtų daryti“. „Kai buvau išrinktas, pradėjau veikti“, – pasakė Pranciškus.
Anot jo, nūdienos Bažnyčia gyvena misionieriškomis patirtimis. Praedicate Evangelium reiškia būti misionieriumi, skelbti Dievo žodį. Tai reiškia užsiimti esminiu dalyku.
Vienas pokalbio klausimų buvo apie dialogą tarp kartų – jaunimui reikia dialogo su savo šaknimis, senoliams – suvokti, kad perduoda paveldą. Jaunieji gauna limfos, kad tęstų perdavimą, senoliai – viltį, kad jis bus perduotas. Popiežius prisiminė kompozitoriaus Gustavo Mahlerio žodžius, kad „tradicija yra ateities garantija“. „(Tradicija) nėra muziejaus eksponatas, o gyvastis tol, kol leidžia augti. Dialogas tarp jaunų ir senų žmonių yra tikroji tradicijos reikšmė. Tai nėra tradicionalizmas. Tradicija leidžia augti ir užtikrina ateitį.“ (SAK / Vatican News)
