Po Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių, popiežius Pranciškus taip pat vadovavo vidudienio Viešpaties angelo maldai, kurios metu kalbėjo apie lėtą Petro ir Pauliaus tikėjimo ir jį atitinkančio gyvenimo brendimą, kviesdamas tikinčiuosius nuolankiam ir kantriam tikėjimo mokymuisi.
„Tu esi Kristus, gyvojo Dievo sūnus“, – išpažįsta apaštalas Petras, remdamasis ne žmogišku supratimu, o Dievo Tėvo įkvėptas (žr. Mt 16, 16–17).
Žvejui Simonui, vadintam Petru, tai buvo kelionės pradžia: iš tiesų turėjo praeiti daug laiko, kol šių žodžių reikšmė giliai įsiskverbė į jo gyvenimą ir visiškai jį persunkė, pažymėjo popiežius. Toks tikėjimo mokymasis, anot jo, yra panašus į kiekvieno iš mūsų mokymąsi. Mes tikime, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, tačiau reikia laiko, kantrybės ir daug nuolankumo, kol mūsų mąstymas ir elgesys pradeda visiškai atitikti Evangeliją.
Apaštalas Petras tai patyrė ir suprato labai greitai. Vos išpažinęs tikėjimą Mesijumi, jis atmeta kančios ir mirties perspektyvą, nes, jo supratimu, ji nedera Mesijui, todėl net papriekaištauja Mokytojui. O šis jį itin griežtai subara: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Pagalvokime, pakvietė Šventasis Tėvas, ar ne tas pats dažnai nutinka ir mums? Kartojame tikėjimo išpažinimą, kalbame jį su tikėjimu, bet susidūrę su gyvenimo sunkumais sutrinkame, pasimetame, pradedame protestuoti prieš Viešpatį ir jausti pagundą ieškoti kitų kelių, nei Mokytojo. Šv. Petras patyrė šią vidinę dramą ir jam prireikė laiko bei brendimo. Iš pradžių jis baisėjosi mintimi apie kryžių, tačiau gyvenimo pabaigoje drąsiai liudijo Viešpatį, net ir tada, kai, pasak tradicijos, buvo nukryžiuotas galva žemyn.
Apaštalas Paulius taip pat lėtai brendo tikėjime, patyrė netikrumo ir abejonių akimirkų. Jo kelionė, kurią lydėjo krizės, nesėkmės, kūno kančia, prasidėjo pakeliui į Damaską, apsireiškus Prisikėlusiajam. Tikėjimo kelionė nėra lengvas pasivaikščiojimas, ji reikalauja daug pastangų ir kartais gal būti labai sunki. Pakeliui į Damaską Paulius tapo krikščionimi, tačiau ilgai ir pamažu turėjo mokytis juo būti, ypač išmėginimų metu.
Atsižvelgdami į šią šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus patirtį, kiekvienas iš mūsų galime savęs paklausti: ar išpažindamas tikėjimą Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, tai darau suvokdamas, kad visada turiu mokytis, ar manau, kad „jau viską suprantu“? Ar sunkumų ir išmėginimų metu nusiviliu, skundžiuosi ar mokausi tai paversti proga leisti augti pasitikėjimui Viešpačiu? Juk, kaip rašė Paulius Timotiejui, „Viešpats vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės, paimdamas į savo dangaus karalystę“ (2 Tim 4, 18).
Tegul Mergelė Marija, Apaštalų Karalienė, moko mus elgtis kaip jie, kasdien žengiant pirmyn tikėjimo keliu, meldė popiežius. (RK / Vatican News)
