Penktadienį popiežius Pranciškus priėmė grupę Armėnų apaštalinei Bažnyčiai ir kai kuriomis kitoms Rytų Ortodoksų Bažnyčioms priklausančių kunigų ir vienuolių, kurie dalyvavo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos surengtame susitikime.
Sveikindamas svečius popiežius visų pirma atkreipė dėmesį, kad susitikimas vyksta prieš pat Sekminių iškilmę, kuri pagal lotynų Bažnyčios kalendorių bus švenčiama jau šį sekmadienį. Pranciškus pasidalijo keletu minčių apie krikščionių vienybę, kurias skatina Sekminių iškilmė.
Pirmoji mintis – kad vienybė yra dovana. Žinoma, sakė Pranciškus, turime nepavargdami melstis, dirbti, kalbėtis, rengtis, kad galėtume gauti šią nepaprastą dovaną. Tačiau vienybė, kurią trokštame pasiekti, yra ne žemės, bet dangaus vaisius. Vienybė – ne mūsų pastangų ir susitarimų rezultatas, bet Šventosios Dvasios veikimo vaisius. Vienybė yra malonė, dovana.
Antras dalykas, kurio mus moko Sekminės, yra tai, kad vienybė yra darna, harmonija. Vienybė nėra vienodumas, ji nėra kompromisų ar diplomatinėmis pastangomis pasiektos pusiausvyros vaisius. Vienybė yra Dvasios sužadintų charizmų įvairovės harmonija. Kaip sako šv. Bazilijus Didysis, pati Šventoji Dvasia yra harmonija.
Trečioji Sekminių pamoka – kad vienybė yra kelionė. Vienybės, sakė popiežius, nėra nei mūsų kuriamas projektas, nei prie rašomo stalo studijuojamas planas. Vienybę kuriame keliaudami kartu. Ji auga, kai dalijamės, kai žingsnis po žingsnio einame pirmyn, kai kartu priimame kelionės džiaugsmus ir sunkumus, kai stengiamės drauge įveikti pakeliui iškylančius netikėtumus.
Popiežius paminėjo dar vieną aspektą – vienybė nėra pati sau tikslas, bet visada turi būti susijusi su bendros krikščionių veiklos vaisingumu. Turime atsiminti, kad Jėzus meldė „Kad visi būtų viena“, tam, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Per Sekmines Bažnyčia gimė misionieriška. Ir šiandien pasaulis vis dar laukia, net pats to nežinodamas, meilės, laisvės ir taikos Evangelijos, kurią krikščionys turi skelbti ir liudyti būdami vienybėje vieni su kitais, o ne būdami vieni nuo kitų atsiskyrę ar kovodami vieni su kitais. Kalbėdamas apie liudijimo svarbą, popiežius visų pirma iškėlė kankinystės liudijimo vaisingumą. Turime būti dėkingi tiems, kurie tikėjimą į Kristų patvirtino savo krauju. Turime būti dėkingi už visas meilės ir vilties sėklas, kurios Prisikėlusiojo Nukryžiuotojo vardu sėjamos įvairiuose pasaulio regionuose, vis dar paženklintuose smurto ir konfliktų, kurie pernelyg dažnai yra užmirštami. „Tegul Kristaus kryžius būna kompasas, nukreipiantis mus į visišką vienybę. Juk ant kryžiaus medžio Kristus, mūsų taika, sutaikino mus, suburdamas visus į vieną tautą“, – sakė Pranciškus. (jm / Vatican News)
