2022 m. liepos 24 d. popiežius Pranciškus kviečia antrą kartą švęsti Pasaulinę senelių ir pagyvenusių žmonių dieną, kurios tema yra pasiskolinta iš 92 psalmės: „Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių“ (Ps 92, 15). Gegužės 10 d. pristatyta Šventojo Tėvo žinia, skirta šiai dienai.
Daugelį senatvė baugina – kūno jėgos senka, o dažnas pagyvenęs žmogus persiima vyraujančia nuostata, kad tai tuščias, beviltiškas ir bergždžias amžius. Pasaulinė senelių diena eina prieš srovę ir pabrėžia – ilgas amžius yra palaiminimas, kuris gali duoti švelnumo ir taikos vaisių, tokių reikalingų šiandien jaunesnėms kartoms. Senatvė yra amžius, kai galima gyventi kaip niekad intensyvų dvasinį gyvenimą. Visa tai yra nauja misija į šį amžiaus tarpsnį įžengusiems žmonėms.
Popiežius rašo apie atmetimo kultūrą, kuri silpnesnius, trapesnius verčia jaustis svetimais, kuri diegia skirtį tarp jie ir mes: senolių reikalai, manoma, mūsų neliečia. Tegul jie gyvena kažkur toli, galbūt kartu, struktūrose, kurios jais rūpinasi ir tuo pat metu apsaugo mus nuo sąlyčio su jais ir būtinybės dalytis jų našta. Šventasis Raštas, priešingai, moko, kad ilgas gyvenimas yra palaiminimas, o seneliai – Dievo geranoriškumo ženklai. Palaiminti namai, kurie rūpinasi senu žmogumi, palaiminta šeima, kuri gerbia savo senelius.
Tiesa, kad senatvė yra laikotarpis, kurį nelengva suprasti net ir tiems, kurie jį jau išgyvena. Nepaisant ilgos gyvenimo kelionės, niekas mūsų tam neparengė, ji užklumpa netikėtai. Išsivysčiusios visuomenės išleidžia daug pinigų šiam amžiaus tarpsniui, bet nepadeda jo interpretuoti: jos siūlo priežiūros planus, kai reikia ir gyvenimo projekto. Sunku žvelgti į ateitį ir suvokti horizontą, kurio reikia siekti. Esame gundomi panaikinti senatvę – slėpti raukšles, apsimesti visad jaunais, antra vertus, nuleisti rankas, gyventi be vilties, susitaikyti, kad nebeduosime vaisių. Nebėra ir motyvų, dėl kurių anksčiau taip stengtasi, – darbo, vaikų. Dėl silpstančių jėgų ar prasidėjusios ligos gali pradėti menkti pasitikėjimo savimi, saugumo jausmas. Pasaulis taip pat skuba pirmyn ir sunku neatsilikti. Būtų galima melstis kitos psalmės žodžiais: „Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs“ (Ps 71, 9).
Tačiau toje pačioje psalmėje, kurioje kalbama apie Viešpaties veikimą įvairiuose mūsų egzistencijos laikotarpiuose, kviečiama nenustoti viltis, kad ir tada, kai ateis žila senatvė, Dievas liks su mumis, gaivins ir gins. Galima pamatyti, kad ilgas gyvenimas nėra nuosprendis, o palaiminimas ir dovana.
Todėl turime, rašo popiežius, prisižiūrėti ir mokytis gyventi aktyvią senatvę, taip pat dvasiniu požiūriu, puoselėti vidinį gyvenimą – skaityti Šventąjį Raštą, melstis asmeniškai ir bendruomeniškai. Greta santykio su Dievu puoselėti santykius su vaikais ir anūkais, dovanoti jiems meilę ir rūpestį. Taip pat galvoti apie kenčiančius, vargšus ir juos stiprinti malda ar parama. Tai padės nesijausti tiesiog gyvenimo scenos stebėtojais pro langą ir leis būti palaiminimu esantiems šalia.
Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į jautrumą, kuris būdingas vyresniems žmonėms: dėmesingumą mintims, emocijoms, rūpestingumui, į jų išmintingą romumą, į suvokimą, kad laimė ar savirealizacija nepasiekiama susipriešinimu, kurie tokie svarbūs mūsų žmogiškumui. Šis jautrumas gali tapti daugelio pašaukimu ir misija. Senatvė nėra nereikalingas metas, kai dera įtraukti irklus ir pasitraukti į šalį, bet tas amžiaus metų laikas, kai reikia duoti meilės vaisių jaunesnėms kartoms.
„Tai mūsų indėlis į švelnumo revoliuciją, dvasinę ir beginklę revoliuciją, kurios pirmaeiliais veikėjais kviečiu tapti jus, brangūs seneliai ir pagyvenę žmonės“, – rašo popiežius Pranciškus žinioje Pasaulinei senelių ir pagyvenusių žmonių dienai, atkreipdamas dėmesį į sunkų dabartinį pandemijos ir karo laikotarpį. Neatsitiktinai karas į Europą sugrįžo tuo metu, kai traukiasi karta, kuri jį patyrė praėjusiame amžiuje. Be to, šios didžiosios krizės rizikuoja užtemdyti kitas „pandemijas“ ir smurto formas, kurios kelia grėsmę žmonių šeimai ir mūsų bendriems namams.
„Mums, seneliams ir pagyvenusiems žmonėms, tenka didžiulė atsakomybė: išmokyti šių laikų moteris ir vyrus žvelgti į kitus tokiu pat supratingu ir švelniu žvilgsniu, kokį mes skiriame savo anūkams. Rūpindamiesi kitais mes ištobulinome savo žmogiškumą ir šiandien galime būti taikos ir dėmesingumo silpniausiems gyvenimo būdo mokytojai“, – rašo Pranciškus. Pasak jo, tai gali būti supainiota su silpnumu ar bailumu, bet Evangelija sako, kad žemę paveldės romieji. Kadaise mes buvome laikomi ant senelių rankų, ant kelių – dabar mūsų laikas švelniai ir rūpestingai tarsi anūkais pasirūpinti daugybe išgąsdintų žmonių pasaulyje, širdyje laikyti esančius Ukrainoje, Afganistane, Pietų Sudane, rašo popiežius seneliams.
Pasak jo, Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena yra proga ir paraginimas Bažnyčiai švęsti ilgo amžiaus palaiminimą. Jis taip pat pakvietė visus aplankyti vyresnius žmones, ypač kai jie vieni. Tai svarbus gailestingumo darbas mūsų laikais. (RK / Vatican News)
