Ukrainietis kunigas, Gailestingumo misionierius, vienas tų, kurie prieš kelias dienas susitiko su popiežiumi Pranciškumi, pasakoja apie dvasinę pagalbą, kurią teikia fronte. „Jei nutils pabūklai, jei įsivyraus taika, o ne paliaubos, galėsime kalbėti apie atleidimą. Laukia ilgas kelias, kur prireiks trijų ar keturių kartų. Net jei giedame „Kristus prisikėlė, dar tebeiname Kryžiaus keliu, tačiau Bažnyčia neša viltį.“
Kun. Oleksandr Khalayim – tai ukrainiečių kunigas iš lotynų apeigų katalikų Kamjanets-Podilskyj vyskupijos. Pirmadienį jis dalyvavo Vatikane vykusiame susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Jis pasakoja apie tai, kas vyksta Ukrainoje, dialogo būtinybę. „Atleidimas“ ir „gailestingumas“ tai kertiniai žodžiai net ir karo kontekste, tai ilgas kelias, kuris yra būtinas.
Ukrainietis, kariuomenės kapelionas, pasakoja, kad pirmomis karo dienomis buvo sunku patikėti, kad XXI a. kilo karas ir kad jis kilo Ukrainoje. Tačiau vėliau jis iš karto ėmė klausti savęs, ką jis gali padaryti. Kunigas suprato, kad turi būti su žmonėmis, su kariais, su civiliais savanoriais, kurie laukia Dievo Žodžio ir dvasinio palaikymo. Kapeliono pareiga išklausyti, aukoti Mišias, klausyti išpažinčių, drąsinti ir būti su tais žmonėmis. Jie žino, dėl ko kovoja – dėl savo šeimos. Pasirengę atiduoti viską, kad apsigintų. Svarbu palaikyti ir pagyvenusius žmones, kurie išgyveno stiprius bombardavimus, kad niekas nesijaustų vienišas.
Susitikime su popiežiumi misionierių buvo paprašyta būti konkrečiu Dievo gailestingumo ženklu. Ką reiškia gailestingumas ir atleidimas karo kontekste? Pasak kun. Oleksandro, prieš atleidimą turi prasidėti dialogas. Atleidimas turi būti priimtas, tai ilgas kelias. Kunigui dabar sudėtinga kalbėti apie atleidimą, kai miestai bombarduojami, kai žudomi vaikai. Kalbėti apie atleidimą bus galima kai stos taika, tačiau tai ilgas kelias, prireiks trijų-keturių kartų. Atleisti už tai, ką patyrė moterys ir vaikai, išties labai sunku. „Taip, mes, krikščionys, turime kalbėti apie atleidimą, tačiau neturime išnaudoti šio žodžio, nes atleidimas tai atsakomybė. Dievas atleido ne tik žodžiais, bet širdimi. Sieloms reikės ilgo gydymo“, – sako kapelionas.
Gailestingumas mūšio lauke – nežudyti, jei įmanoma. Kai esi pirmose linijose, tai nėra lengva. Kapelionas ragina karius ginti šalį, savo namus, šeimas – ir tai yra gailestingumas. Kariai matė daug stebuklų per šiuos du mėnesius . Stebuklas, kaip jie dar išliko gyvi šiame naikinime. Ir tai yra Dievo gailestingumas, Jo apsauga, sako kunigas Oleksandr.
Dvasininkas pasakoja, kad karo tamsoje iškyla daug solidarumo ir priėmimo istorijų, kurios kiek padeda numalšinti žaizdų skausmą. Ukraina turbūt niekad neišgyveno tokios vienybės ir solidarumo, kaip dabar. Kunigas Oleksandr dėkoja kitos tautoms už pagalbą, kartu ragindamas ieškoti tiesos ir įspėdamas, kad priešas slepiasi už melų ir propagandos. Tiesa šaukia, ir reikia nebijoti tiesos, nors už tai gali tekti sumokėti materialinio saugumo kainą.
Už nepasakytos tiesos visad yra kažkas, kas atiduoda gyvybę, tad jei tyli, tampi iš dalies atsakingu už nekaltųjų mirtis, sako kapelionas, pridurdamas, kad laisvė – tai ne tik žodžiai, tačiau ir atsakomybė. Jos vardu reikia būti pasirengus ne tik atiduoti dalelę gyvenimo, tačiau kartais ir gyvybę.
Misionierius prisimena, kad nuo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus sakė, jog kunigai turi turėti avių kvapą. Dabar Ukrainos Bažnyčia turi kvapą – degėsių, karo kvapą, kurio negalima apibūdinti žodžiais. Donecke juntamas mirties kvapas, Bučoje, Hostomelyje degėsių kvapas, Černihive apleistumo kvapas, viskas sugriauta. Vieniši vargšai senukai. Kunigas pasakoja apie žmogų, negalintį pajudėti penkias dienas, ir niekas negalėjo jam padėti, jis sugebėjo tik pasiimti kiek vandens iš radiatorių, ir taip išgyveno. Kiekvienas miestas turi savo kančios kvapą, kurio niekas negali apibūdinti. Bažnyčia čia turi persismelkti šiuo kvapu ir likti su žmonėmis, padėdama jiems. Tikra Bažnyčia yra lanksti Bažnyčia, sako misionierius.
„Nežinome, kiek truks šis Kryžiaus kelias Ukrainoje. Čia dar gavėnia, nors jau girdime giedant „Kristus prisikėlė“. Tačiau nepaisant nieko, viliamės. Tai, ką darome, tai mūsų pareiga, žmonės pervargę, tačiau jų akyse slypi pasitikėjimas Dievu ir artimu. Vienas karys iš Krymo, iš netikinčių šeimos, prieš išeidamas kovoti norėjo priimti visus sakramentus, per savaitę pasiruošė taip gerai, kad sakramentai jam tapo didžiausia dovana. Tikėkimės, kad vieną dieną neužilgo galėsime giedoti, kad ir mes su Juo prisikėlėme“, – apibendrina karo kapelionas iš Ukrainos.
(DŽ/Vatican News)
