Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavo 20 tūkst. piligrimų. Tęsdamas katechezę apie senatvę, šį kartą popiežius kalbėjo apie pažeidžiamumą, apie apleidimo ir nusivylimo patirtis, kurios labai dažnai lydi pagyvenusius žmones.
Žinoma, sakė popiežius, žmogiškas silpnumas ir pažeidžiamumas dramatiškose ar tragiškose gyvenimo situacijose gali pasireikšti bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Tačiau, kai senas žmogus yra silpnas ir apleistas, dažnai kiti į jį žiūri abejingai, kartais seno žmogaus silpnumas ir nesavarankiškumas kitiems trukdo ar netgi kelia susierzinimą. Sužeista vaikystė ar jaunystė sukelia neteisybės ir maišto jausmą, skatina reaguoti ir kovoti. Tuo tarpu senatvės žaizdas, net ir sunkias, dažniausiai lydi susitaikymo su jomis jausmas, tyliai galvojant, kad senas žmogus neturi ateities, kad jo gyvenimas jau nugyventas.
Pasak Pranciškaus, matydami šią negailestingą gyvenimo tikrovę negalime užmiršti savo pareigos mylėti ir gerbti senus žmones. Šią ypatingą pareigą mums suteikia Dievo įsakymas: „Gerbk savo tėvą ir motiną“, kuris mus įpareigoja gerbti ne tik savo tėvus, bet visus vyresnės kartos žmones. Kitaip tariant, įsakymas gerbti tėvą ir motiną – tai įsakymas gerbti senatvę. Pagarba – tai ypatinga meilės rūšis, kuria turime apgaubti senus žmones. Popiežius pridūrė, kad tą patį išreiškia ir šiandien mūsų dažnai naudojamas žodis „orumas“. Orumas iš esmės reiškia tą patį: gerbti tėvus ir motinas; gerbti visus pagyvenusius žmones – tai pripažinti jų orumą.
Pamąstykime, ką reiškia ši ypatinga meilės rūšis, sakė popiežius. Ligonių priežiūra, pagalba tiems, kurie negali savimi pasirūpinti, pragyvenimo sąlygų užtikrinimas, – visa tai apima mūsų pareiga taip, kaip gerbiame savo tėvus, gerbti kiekvieną seną žmogų. Kai pristinga tokios pagarbos, imama seniems žmonės priekaištauti dėl jų silpnumo, jie net baudžiami, tarsi senatvė būtų kaltė, atsiranda patyčios ir agresyvumas. Tai gali nutikti net namuose. Pagarbos stoka gali netiesiogiai skatinti jaunus žmones niekinti tuos, kurie yra silpni ir pažeidžiami. Popiežius paminėjo prieš keletą metų nutikusį tragišką ir liūdną atvejį, kai paaugliai padegė gatvėje miegojusio benamio antklodę. Šis atvejis – tai ledkalnio viršūnė, bylojanti apie viešumoje nematomą, bet pavojingą lygį pasiekusią panieką pažeidžiamo ir silpno žmogaus gyvenimui. Jei žmogus nėra savarankiškas, jei neliko jaunatviško veržlumo, į jo gyvenimą linkstama žiūrėti kaip į tuščią ir beprasmišką.
Nepaisant visų materialinių priemonių, kurias turtingesnės ir labiau organizuotos visuomenės skiria laimingai senatvei užtikrini, turime ir toliau ryžtingai siekti, kad būtų atkurta ta ypatinga meilės forma – pagarba senam žmogui. Turime daryti viską, ką galime, siekdami ją palaikyti ir skatinti.
Baigdamas katechezę popiežius pasidalijo savo ankstesnės sielovadinės tarnystės patirtimi, kai jam tekdavo lankyti senelių globos namus. Papasakojo, kaip vieną kartą senelių namuose sutiktos pagyvenusios moters jis paklausė, ar ji turinti vaikų. „Turiu keturis, visi sukūrę šeimas, turi savo vaikų...“, – pradėjo moteris pasakoti apie savo šeimą. „Ar jie jus aplanko?“ – „Žinoma, labai dažnai jie pas mane ateina.“ Išėjus iš kambario, pokalbį girdėjusi slaugytoja pasakė, kad ta senutė pamelavo, gindama savo vaikus. Iš tikrųjų jau pusė metų, kaip niekas neateina jos aplankyti. Tai seno žmogaus atmetimas, sakė Pranciškus. Tai požiūris į seną žmogų kaip į visuomenės atlieką. Atsiminkime įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną“. (jm / Vatican News)
