Jėzus plauna kojas, nes kojos nemeluoja. Jos parodo viską: kas esame, iš kur atėjome, kur einame ir su kuo keliaujame. Šia prasme kojos yra sielos žemėlapis.
Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“. Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu', ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“. (Jn 13, 1–15)
KELIONĖ PAS DIEVĄ
Šį, Didžiojo Ketvirtadienio, vakarą Viešpats kviečia mus visus drauge su Juo sėsti prie stalo. Be abejonės, visi esame pavargę, susirūpinę, nusivylę, į mūsų širdis yra įsibrovęs netikrumas dėl ateities… Atrodo, jau perėjome pandemijos iššūkius, kai laukiamų Velykų džiaugsmą pradėjo temdyti netoliese vykstančio karo šmėkla. Tarsi norėtųsi klausti: kada tai baigsis? Kada bus įmanoma vėl drauge visiems džiaugtis gyvenimu ir vieniems kitais?
Išganytojas labai gerai žino, ką mes jaučiame, nes visa tai jau yra perėję pats. Ir Jis jautė baimę, nerimą ir žino, ką reiškia laukti ateinančios kančios. Artimiausiomis dienomis, susirinkę bažnyčiose, ar savo namuose maldoje palydėsime Jį kelyje link kryžiaus. Tačiau šį vakarą Viešpats laukia mūsų prie Paskutinės Vakarienės stalo drauge su apaštalais.
Visas miestas rengėsi švęsti Velykų šventes, primenančias žydams jų tautos išvadavimą iš Egipto vergijos. Jėzaus mokiniai nieko neįtarė ir net negalėjo įsivaizduoti, kad su Mokytoju valgys vakarienę paskutinį kartą, tačiau Jėzui visa tai buvo gerai žinoma ir todėl „vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs“.
Jėzus ima į savo rankas ne mokinių galvas su jų svajonėmis, idealais ir troškimais, bet kojas – tai, kas susiliečia su žeme, trapumu ir vargu…
Jėzus plauna kojas, nes kojos nemeluoja. Jos parodo viską: kas esame, iš kur atėjome, kur einame ir su kuo keliaujame. Šia prasme kojos yra sielos žemėlapis.
Viešpats kviečia mus sėstis drauge su Juo prie Paskutinės Vakarienės stalo, nes nori į savo palaimintas rankas paimti ir mūsų kojas. Tą akimirką jau nebesvarbu, kiek kartų esame nupuolę ir nebeturi reikšmės, kiek kartų iki tol esame nuėję klaidingais keliais. Svarbu tik viena: Jėzus nori nukreipti mūsų žingsnius meilės, solidarumo ir švelnumo takais. Jo rankos tarsi norėtų įspausti meilės ženklą, kad eitume pas visus savo brolius ir seseris, kuriems reikalingas mūsų žodis, mūsų žvilgsnis ar mūsų glamonė.
Reikia tik nebijoti. Paimti rankšluostį ir ąsotį…
