Jaunas graikų katalikų kunigas Roman Hrydkovec iš šiaurinio Ukrainos miesto Černihivo pasakoja apie pagalbą žmonėms slėptuvėse nuo oro antskrydžių ir guodžiant tuos, kurių širdys pilnos karo patirties sukelto skausmo kartėlio.
„Sekmadienio rytą Jėzaus mokiniai nuėjo prie kapo, kur buvo paguldytas Jo kūnas, ir rado jį tuščią. Lygiai taip pat Ukrainos miestų metro požemiai ir slėptuvės vieną dieną bus tuščios, nes Kristus prisikėlė ir mūsų taip pat laukia prisikėlimas.“ Ukrainos graikų katalikų kunigas Romanas Hrydkovecas dažnai naudoja šį palyginimą kalbėdamas apie Černihivo – Ukrainos miesto, į kurį jis atvyko praėjusių metų gruodį kunigauti ir kuriame liko nepaisydamas karo pavojų, – gyventojus. Neatsitiktinai kun. Romanas kalbėjo apie rūsius, slėptuves: nuo pat Rusijos invazijos pradžios jis nusprendė, kad jo misija yra būti ten, kur yra žmonės ir teikti jiems paguodą bei viltį.
Kunigas Romanas yra kilęs iš Kyjivo, kur studijavo seminarijoje, po to baigė misiologijos studijas Romoje. Pernai buvo įšventintas į kunigus, o gruodį išsiųstas į Černihivą šiaurės Ukrainoje prie Baltarusijos ir Rusijos sienos. Ten jo buvo paprašyta įkurti naują graikų katalikų bendruomenę. „Parapija egzistavo tik popieriuje“, – šypsosi jis. „Dar nieko nebuvo: nei žmonių, nei bažnyčios, nei žemės, ant kurios ją būtų galima statyti. Turėjau pradėti nuo pradžių.“ Nors ir neturėjo parapijos, prasidėjus karui jaunas kunigas nusprendė likti Černihive. „Žmonės pradėjo slėptis slėptuvėse ir pajutau, kad būti su jais yra mano misija. Pirmą naktį, vasario 24 d., nuėjau į didelę slėptuvę, kur buvo daug žmonių. Apsirengęs sutaną, laikydamas Bibliją, tiesiog stovėjau su jais, tyliai melsdamasis. Dar tiksliai nežinojau, ką turėčiau daryti, bet tada pradėjau pažinti žmones ir kviesti juos kartu melstis. Kadangi dauguma žmonių buvo nepraktikuojantys tikėjimo, aš parinkdavau jiems intenciją (pavyzdžiui, melsti taikos) ir trumpą kreipimąsi: „Dieve, išgelbėk mus!“ Slėptuvėse taip pat buvo daug vaikų. Tai įrodo ir piešiniai ant sienų.“ Kiekvieną vakarą, prieš miegą, jaunas barzdotas linksmų akių kunigas suburdavo juos aplink save ir pasakodavo istorijas.
Černihive karas jaučiamas nuo pat pirmos dienos. Miestą apsupo Rusijos kariuomenė, kuri paleido raketas, taikydama į administracinius ir gyvenamuosius pastatus, mokyklas, ligonines; atakos nusinešė daug civilių aukų. Buvo dienų, kai humanitarinė padėtis mieste buvo itin kritinė, ypač po kovo 25 d., kai rusų kariai sunaikino tiltą per upę, užblokuodami humanitarinės pagalbos teikimą. Balandžio 5 d. Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Černihivo srities.
Pasak kun. Romano, šiuo metu slėptuvėse beveik nieko nėra. Liko tik žmonės, kurių namus sugriovė per apšaudymus.
„Vienas iš šių rūsių, – tęsia kun. Romanas, – tapo šeimų su vaikais susitikimo vieta, kuriuos sutikau, kai slėpėmės nuo apšaudymų. Jie ateina kiekvieną vakarą vėl klausytis mano istorijų. Tai jau tapo beveik tradicija.“
Kunigas pasakoja ir apie sunkų metą, kai stengėsi palaikyti tiek daug iškentėjusius, žiaurumo, smurto, neteisybės sukrėstus žmones. „Natūralu, kad kyla pyktis, todėl aš stovėjau šalia, leidau jiems išsikalbėti ir tada kviesdavau melsti Dievo, kad jis mus palaikytų ir išgelbėtų nuo priešo puolimo.“
„Kristus išgelbėjo mūsų sielas, Bažnyčia turi tai liudyti tiek taikos, tiek karo metu“, – priduria kun. Romanas Hrydkovecas. Pasak jo, krikščionių misija yra liudyti Dievo meilę, tačiau ši meilė nėra kažkas abstraktaus. Tai apima ir meilę tėvynei bei pasirengimą ją ginti, kai to prireiks.
„Turime padėti žmonėms suprasti, kad yra kažkas, kas išgelbėjo jų sielą, ir net jei jų kūnas miršta, siela yra nemirtinga“, – sako kun. Romanas.
(DŽ/Vatican News)
