„Tokia prielaida yra svarstoma“, – antradienį, kovo 5 d., pareiškė Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, atsakydamas į žurnalistų klausimus. Tuo tarpu Bažnyčios Libane atstovai, išsakydami džiaugsmą dėl galimos kelionės į Libaną, patikino, kad popiežiaus laukia jau šį birželio mėnesį.
Trečiadienį, kovo 6 d., Libano katalikų vyskupai posėdyje patriarchato būstinėje Bkerke, kuriam pirmininkavo kardinolas Bechara Boutros Rai, dėkojo Dievui ir prašė, kad jis palaimintų rengiamą kelionę ir leistų popiežiui Pranciškui įgyvendinti visus savo troškimus dėl Libano ir visų libaniečių gerovės.
Žinią apie galimą popiežiaus apsilankymą per savo tviterio paskyrą paskelbė Libano prezidentas Michel Aoun, kuris privačioje audiencijoje prieš keletą savaičių susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Libano prezidentūros koridoriuose spėliojama, kad kelionė galėtų įvykti birželio 12 ir 13 dienomis, tačiau, pasak Vatikano, tai tik „svarstoma prielaida“.
Šventasis Sostas ir Libanas šiemet mini 75-ąsias diplomatinių santykių metines. Sukaktis paminėta per popiežiaus susitikimą su Libano prezidentu ir iškilmingai švęsta sausio mėnesį Libane, dalyvaujant Šventojo Sosto diplomatijos vadovui arkivyskupui Paului Gallagheriui.
Šventasis Sostas nuo seno skiria ypatingą dėmesį Libanui, Artimųjų Rytų ir Šventosios Žemės regiono šaliai, patiriančiai vidaus gyvenimui ir viso regiono gerovei ir stabilumui gresiančias įvairias rimtas krizes – nuo socialinių ir ekonominių iki milžiniško jame gyvenančių pabėgėlių iš kaimyninių šalių skaičiaus, ypač dėl karo Sirijoje, antra vertus, Libanas yra įtrauktas į musulmonų konfesijų tarpusavio nesutarimų, kaip kad Palestinos ir Izraelio, įsisenėjusių kivirčų sūkurius.
Libane – trijų popiežių pėdsakai
Prieš beveik dešimtmetį, 2012 metų rudenį, tris dienas lankęsis popiežius Benediktas XVI palinkėjo Libanui tęsti savo dvilypį istorinį-biblinį pašaukimą, kad visi jo gyventojai „ir ateityje būtų Dievo šventyklos įnamiai“, o Kedrų šalis „būtų erdvė, kurioje darniai ir taikiai tarpusavyje sugyvenantys vyrai ir moterys liudytų pasauliui ne tik Dievo buvimą, bet ir žmonijos bendrystę, nepriklausomai nuo savo politinių, bendruomeninių ir religinių įsitikinimų“.
Prieš 25 metus Libane lankęsis šv. Jonas Paulius II, po nepaprastos Vyskupų Sinodo asamblėjos Libano klausimais, pasiuntė žinią Libanui, kad „bet kokio tikrai demokratiško veiksmo būtina sąlyga yra tinkama tautos gyvųjų jėgų pusiausvyra pagal subsidiarumo principą, kuris reikalauja, kad priimant sprendimus dalyvautų ir būtų atsakingas kiekvienas žmogus“. Be to, jis pabrėžė, kad „viešųjų reikalų (res publica) tvarkymas yra grindžiamas dialogu ir susitarimu, tačiau ne siekiant tam tikrų interesų ar norint išlaikyti privilegijas, bet kad kiekvienas veiksmas būtų naudingas broliams ir seserims, nepaisant kultūrinių ir religinių skirtumų“. Trumpa, pusantros valandos trukusi šv. Jono Pauliaus II kelionė į Libaną įvyko 1997 metų gegužę.
Pirmasis Libane lankęsis popiežius buvo šv. Paulius VI. Apsilankymo šioje šalyje 1964 metų gruodį priežastis buvo techninis jo skrydžio į Indiją sustojimas, tačiau jis yra menamas kaip pirmas ypatingo popiežiaus dėmesio ženklas, paliudijęs Libanui Šventojo Sosto pagarbą ir meilę.
Paulius VI susitikime su Libano prezidentu, be kita ko, pasakė, kad „Libanas dėl savo istorijos, kultūros ir taikaus gyventojų būdo pelnė visuotinę pagarbą ir draugystę“, pasidžiaugė „viskuo, ką visuotinei Bažnyčiai reiškia Libano krikščionių tikėjimas – darni apeigų įvairovė, religinių ir vienuolinių bendruomenių gausa, apaštalinė, kultūrinė ir labdaringa veikla“.
Popiežius Pranciškus prieš mažiau nei metus, liepos mėnesį, Šv. Petro bazilikoje surengė ekumeninį maldos susitikimą už Libaną, savo kalboje Libaną jis pavadino „mylima šalimi, civilizacijos ir dvasingumo lobynu, šimtmečiais skleidžiančiu išmintį ir kultūrą, liudijančiu nepakartojamą taikaus sambūvio patirtį“. „Libanas yra maža ir didėlė šalis, dar daugiau – Libanas yra žinia: visuotinė taikos ir brolybės žinia, sklindanti iš Artimųjų Rytų“. (SAK / Vatican News)
