Kardinolas Raniero Cantalamessa penktadienio rytą Vatikano didžiojoje audiencijų salėje skaitė ketvirtąją gavėnios meditaciją, kurios klausėsi popiežius, Romos kurijos vadovai ir Vatikano darbuotojai. Šiemetinėse gavėnios penktadienių meditacijose kalbama apie Eucharistiją.
Ką reiškia tikras Kristaus buvimas Eucharistijoje? Kaip suprasti šį didįjį tikėjimo slėpinį? Kai sau užduodame šį klausimą, sakė kardinolas, savaime atsimename begalę teorijų ir diskusijų, kurios supriešino katalikus su protestantais, lotynų ir graikų tradicijų krikščionis, ir kyla pagunda manyti, kad, jei mėgintume ką nors daugiau apie tai pasakyti, neišvengiamai nenukryptume į tarpkonfesinius ginčus.
Vis dėlto, kaip tik žvilgsnis į tai, ką apie Eucharistiją sako pagrindinės krikščionių tradicijos, gali būti labai naudingas, sakė kardinolas ir šio gavėnios penktadienio meditacijoje aptarė lotynų, ortodoksų ir protestantų mokymo apie Eucharistiją savitumus, kurie turėtų būti suvokiami kaip vienas bendras Bažnyčios lobis.
Lotynų teologija ir liturgija labiausiai akcentuoja konsekracijos momentą, kuomet Kristaus buvimas tampa realus duonos ir vyno pavidalais. Pasak pamokslininko, čia gali kilti pavojus nukrypti į perdėtą realizmą. Tačiau priemonę, saugančią nuo šio pavojaus, mums suteikia pati Bažnyčios tradicija. Šventasis Augustinas pabrėžia, kad Jėzaus buvimas Eucharistijoje įvyksta sakramente. Kitaip tariant, tikras Kristaus buvimas Eucharistijoje – tai ne fizinis, bet sakramentinis buvimas, kuriam kaip tarpininkai tarnauja duonos ir vyno ženklai. Tomas Akvinietis savo garsiajame eucharistiniame himne teigia, kad žmogaus regėjimo, lytėjimo ir skonio juslėms šis slėpinys nepasiekiamas. Eucharistijos slėpinį mes priimame klausa – tai yra tikėdami tuo, ką girdime.
Ortodoksų tradicijoje labiau pabrėžiamas Šventosios Dvasios veikimas Eucharistijos slėpinyje; protestantų tradicija daugiau dėmesio skiria Kristaus buvimu gyvenančios bendruomenės tikėjimui. Pamokslininkas apibendrino, kad lotyniškoji tradicija pabrėžia, kas yra Eucharistija – Kristus; ortodoksų tradicija pabrėžia, kas dalyvauja Eucharistijoje – Šventoji Dvasia; protestantiškoji teologija pabrėžia, kam šis Kristaus buvimas daro poveikį, kitaip tariant, kokiomis sąlygomis sakramentas iš tikrųjų veikia jį priimančius tikinčiuosius, ką jiems reiškia. Šios sąlygos yra skirtingos, tačiau jas galima apibendrinti vienu žodžiu – tikėjimas. (jm / Vatican News)
