Mes esame tas sūnus ir, jei pagalvosime, kaip Tėvas visada mus myli ir mūsų laukia, mūsų širdis suvirpės, per sekmadienio vidudienio susitikimą pažymėjo popiežius, komentuodamas vadinamąjį sūnaus paklydėlio palyginimą (žr. Lk 15, 11–32). Šis palyginimas mums parodo atlaidžią ir švelnią Dievo širdį. Tik mes kartais pavargstame prašyti atleidimo.
Jėzaus palyginime Dievas yra Tėvas, kuris ne tik sutinka priimti atgal savo sūnų, grįžusį namo po to, kai šis iššvaistė visą savo turtą, bet ir džiaugiasi bei švenčia jo sugrįžimą.
Tačiau palyginime matome ir vyresnįjį sūnų, kuriam toks Tėvo poelgis sukelia krizę, kokią ir mes galime patirti. Iš tiesų ir šis sūnus yra mumyse, bent iš dalies esame linkę jam pritarti: jis visada atliko savo pareigą, niekada nebuvo palikęs namų, todėl pagrįstai piktinasi matydamas, kad Tėvas sutinka blogai besielgusį brolį su tokiu džiaugsmu ir dosnumu, kokio, atrodo, nepatyrė vyresnėlis (žr. Lk 15, 29–30).
Palyginimas leidžia suprasti, kodėl vyresnysis sūnus taip jaučiasi. Savo santykį su Tėvu jis grindė grynu įsakymų laikymusi, pareigos jausmu. Tai gali būti ir mūsų santykių su Dievu problema: pamiršti, kad jis yra Tėvas, gyventi pagal tolimą religingumą, sudarytą iš draudimų ir pareigų. Tokio atstumo pasekmė – kietumas artimo atžvilgiu, brolybės pametimas iš akių, o galiausiai – ir rizika išsižadėti namų. Popiežius atkreipė dėmesį, kad vyresnysis brolis, Tėvui kalbėdamas apie jaunesnįjį, jo nepavadino broliu, bet – „tavo sūnus“. Ir iš pykčio nebenorėjo įžengti į namus (žr. Lk 15, 28), nes ten jau buvo jo brolis.
Tai matydamas, Tėvas išėjo laukan ir meldė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo“ (Lk 15, 31). Jis stengiasi, kad vyresnysis sūnus suprastų, kad kiekvienas vaikas jam yra visas gyvenimas. Tėvams pažįstamas šis jausmas ir šiuo požiūriu jie itin panašūs į Dievą. Popiežius Pranciškus pacitavo vieną gražią ir išraiškingą O. Balzako romano „Tėvas Gorijo“ frazę: „Kai tapau tėvu, supratau Dievą“.
„Reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ – sako Tėvas vyriausiajam sūnui. „Švęsti ir džiaugtis“ nėra įsakymai, priesakai, bet jo tėviškos širdies troškimai, poreikiai. Paklauskime ir mes savęs, ar jie yra mūsų širdyje?
Ar surengiame šventę, puotą, kad parodytume savo artumą tiems, kurie atgailauja ar yra pakeliui į atgailą, tiems, kurie išgyvena krizę ar yra toli? Kodėl tai reikėtų daryti? Nes kitam tai padės įveikti baimę ir nusivylimą, kurie gali atsirasti galvojant apie savąsias klaidas. Tas, kuris padarė bloga, dažnai jaučiasi smerkiamas savo paties širdies. Atstumo išlaikymas, abejingumas ir šiurkštūs žodžiai jam nepadeda. Tėvas moko, kad būtina jį šiltai sutikti ir paskatinti eiti toliau. Ar mes tai darome? Ar ieškome tų, kurie yra toli, ar norime švęsti kartu su jais? Kiek daug gera galima padaryti atvira širdimi, nuoširdžiu išklausymu, skaidria šypsena. Verta švęsti, o ne versti pasijausti nemaloniai.
Taip pat, pasak Tėvo, reikia džiaugtis. Kas turi širdį, supanašėjusią į Dievo, tas, matydamas žmogaus atgailą, džiaugiasi, kad ir kokios rimtos būtų jo klaidos. Toks žmogus nesutelkia dėmesio į klaidas, nerodo pirštu į blogį, bet džiaugiasi gėriu, nes kito gėris yra ir mano gėris!
„Ar mokame taip žvelgti į kitus? Ar mokame džiaugtis dėl kitų? – klausė popiežius Pranciškus ir meldė: – Tegul Mergelė Marija moko mus priimti Dievo gailestingumą, kad jis taptų šviesa, kurioje matytume savo artimą“. (RK / Vatican News)
