Komunijos priėmimo metu išreiškiama esminė visų Dievo tautos narių vienybė ir lygybė, nepaisanti jokių rangų ir tarnysčių skirtumų. Eucharistinė bendrystė yra pirmesnė ir svarbesnė už skirtumus, penktadienio ryte pažymėjo Raniero Cantalamessa OFM Cap., popiežiaus namų pamokslininkas.
Trečiajame gavėnios pamoksle popiežiui ir kitiems Romos kurijos nariams jis pažymėjo, kad iki Komunijos matomas tarnysčių skirtumas: Žodžio liturgijoje – skirtumas tarp mokančios Bažnyčios ir besimokančios Bažnyčios; konsekracijoje – skirtumas tarp pašventintosios kunigystės ir visuotinės kunigystės. O bendrystėje nėra jokio skirtumo. Komunija, kurią priima kiekvienas pakrikštytasis, yra tokia pati, kaip ir ta, kurią priima kunigas ar vyskupas.
Kokia yra Eucharistijos kuriama bendrystė? „Tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“, – sako Viešpats (žr. Jn 6, 57). Paprastai tas, kuris asimiliuoja kitą, pasižymi didesniu gyvybingumu: augalas gyvybingesnis už mineralus, gyvūnas – už augalą. O dvasiniame plane yra atvirkščiai: tas, kuris buvo suvalgytas, asimiliuoja tą, kuris suvalgė. „Žmogus yra tai, ką valgo“, – sakė vienas netikintis filosofas, norėjęs pabrėžti žmogaus medžiagiškumą. Bet pats to nenutuokdamas pateikė geriausią Eucharistijos slėpinio apibūdinimą: krikščionis yra tai, ką valgo. Eucharistija nėra vien bendrystė, supanašėjimas, bet asimiliacija. „Kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo“ (1 Kor 6, 17).
Eucharistija kaip valgis ar gėrimas yra svarbi bendrystės analogija, bet negali visko išreikšti. Laiške efeziečiams, kalbant apie Kristaus ir Bažnyčios vienybę, pasitelkiama kita – santuokos analogija. Santuokoje du kūnai tampa viena. Galbūt, pasitelkus drąsų palyginimą, galima pasakyti, kad Eucharistijos priėmimas rodo, jog Kristaus ir krikščionio gyvenimo santuoka iš tiesų įvyko, jų kūnai iš tiesų tapo viena. Viena iš to pasekmių yra tai, kad Kristus gali patirti visas patirtis, kurių nepatyrė žmogiškajame gyvenime, – santuokos, buvimo moterimi, buvimo tėvu, senatvės, ligos, bombardavimo...
„Koks neišsenkantis nuostabos ir paguodos šaltinis yra mintis, kad mūsų žmogiškumas tampa Kristaus žmogiškumu!“ – sakė pamokslininkas. Bet tai taip pat ir atsakomybė: jei mano kūnas yra Kristaus kūnas, neturiu jo naudoti nuodėmei. Kita Eucharistijos bendrystės ir mainų pasekmė yra tai, kad ne vien duodame, bet ir gauname – šventumą ir teisumą.
„Kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje“ (žr. Jn 17). Kristologinis Eucharistijos horizontas atveria dar kitą horizontą: trejybinį. Kas pažįsta Kristų, tas pažįsta Tėvą, kas priima Kristų, priima ir Šventąją Dvasią. Eucharistijoje dovanojasi visa Trejybė. Komunija – ne vien Velykos, bet ir Sekminės.
Eucharistija taip pat kuria bendrystę tarp tikinčiųjų, vieno dvasinio Kūno narių. Todėl Kristus perspėja, kad prieš aukojant atnašą Dievui reikia susitaikyti su broliu. Taip pat reikia atsiminti, kad Viešpats ypatingai tapatinasi su skurdžiais, atstumtais, alkanais, kaliniais, siaubingai kenčiančiais, o savo mokinių prašo solidarumo ir konkrečių meilės veiksmų jų atžvilgiu.
„Žmogus, pamatęs mažą mergaitę, alkaną, basą ir drebančią nuo šalčio, beveik piktai šaukia Dievui: „O Dieve, kodėl nieko nedarai dėl tos mergaitės?“. Dievas jam atsako: „Žinoma, aš kai ką padariau dėl to vaiko: sukūriau tave!“, – pamokslo pabaigoje viena skaityta istorijėle pasidalijo popiežiaus namų pamokslininkas. „Tegul Dievas padeda mums tai prisiminti tinkamu laiku“, – sakė jis. (RK / Vatican News)
