Bratislavoje prasidėjo Europos katalikų socialinės dienos. Kovo 17–20 dienomis vyksiančiose diskusijose buvo planuota kalbėti apie Europą po pandemijos. Tačiau šiomis savaitėmis, kaip pažymima popiežiaus žinioje Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkui G. Grušui, iškilo dar viena tema – karas Ukrainoje.
2022 kovo mėnesį su Ukraina bendrą sieną turinčios Slovakijos sostinėje Bratislavoje rengiamose diskusijose Bažnyčios socialinės doktrinos šviesoje tema „Europa po pandemijos: nauja pradžia“ buvo pristatyta 2021 metų gruodžio mėnesį. Iš pandemijos krizės, parodžiusios mūsų ir mūsų institucijų trapumą, išryškinusios egzistavusias nelygybes, neišeisime tokie patys: ne kartą per praėjusius du metus kartojo popiežius Pranciškus. Pasak jo, galime išeiti dar labiau užsidarę, dar labiau susirūpinę tik savimi, bet galime išeiti ir geresni, krizė gali tapti galimybe keisti mentalitetą, institucijas. Taip pat ir Europos Sąjunga parengė didžiulį skatinimo paketą.
Trečią kartą europiniu formatu rengiamų diskusijų – pirmą kartą jos vyko 2009 metais Gdanske, o antrą kartą 2014 metais Madride – programoje buvo numatyta nagrinėti tris sritis: demografinius pokyčius ir šeimų gyvenimą, technologinį ir skaitmeninį perėjimą, ekologinį perėjimą. „Socialinės dienos yra Bažnyčios indėlis į Europos rekonstrukciją iš krikščioniškosios perspektyvos“, – sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pristatymo konferencijoje. Kartu su ES episkopatų komisija (COMECE), Šventojo Sosto tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija ir Slovakijos vyskupų konferencija, viena iš susitikimo organizatorių yra Europos episkopatų taryba (CCEE), kuriai jis pirmininkauja.
Per arkivyskupą G. Grušą apie 300 susitikimo dalyvių iš visos Europos – akademikus, ganytojus, studentus – pasveikino popiežius Pranciškus.
„Tai, ką patiriame pastarosiomis savaitėmis, nėra tai, ko tikėjomės po pandemijos sukeltos sunkios krizės sveikatos apsaugos srityje, dėl kurios patyrėme bejėgiškumo ir baimės jausmą bei mūsų egzistencijos trapumą, – rašo jis. – Europos širdyje vykstančio karo tragedija mus pribloškia. Nemanėme, kad vėl pamatysime vaizdus, primenančius didžiuosius praėjusio amžiaus karus. Širdį veriantis mūsų brolių ir seserų ukrainiečių pagalbos šauksmas ragina mus, tikinčiųjų bendruomenę, ne tik rimtai susimąstyti, bet ir verkti kartu su jais, ką nors dėl jų daryti, dalytis skausmu žmonių, kurių tapatybė, istorija ir tradicijos buvo sužeistos. Vaikų kraujas ir ašaros, moterų ir vyrų, ginančių savo žemę ar bėgančių nuo bombų, kančios sukrečia mūsų sąžinę. Žmonijai ir vėl gresia pavojus dėl iškreipto piktnaudžiavimo valdžia ir asmeniniais interesais, dėl kurio bejėgiai žmonės pasmerkti kęsti visokeriopą smurtą“.
Dėkodamas tiems, kurie malda ir veiksmais padeda karo siaubiamam kraštui, popiežius pabrėžė, jog būtina peržiūrėti mūsų ars politica („politikos meno“) stilių ir veiksmingumą. Mums reikia tokios pasaulinės bendruomenės, tokios globalios taikos architektūros, kuri sugebėtų įgyvendinti žmonių ir tautų brolybę, karo, kuris yra gėdingas žmoniškumo ir politikos žlugimas, paliekantis pasaulį blogesniu, priešingybę. Bendra Europa, gimusi būtent dėl taikos, turi pirmaeilį vaidmenį.
Pandemija ir jos suvaržymai, tęsė popiežius, paveikė visas gyvenimo sritis – ne vien sveikatą ar ekonomiką, bet ir kultūrą bei bažnytinį gyvenimą. Taip pat išaugo baimė, padidėjo skurdas ir vienatvė, pasikeitė visų žmonių santykiai su kitais. Tačiau kaip krikščionys ir Europos piliečiai neturime sėdėti sudėję rankų, bet realizuoti tai, ką vienas iš Europos kūrėjų Alcide de Gasperi vadino bendruoju valstybių ir Europos gėriu (Kreipimasis į Europos parlamentinę konferenciją, 1954 m. balandžio 21 d.).
„Taip, Europa ir ją sudarančios tautos nėra priešiškos viena kitai, o kurti ateitį nereiškia suvienodėti, bet dar labiau susivienyti gerbiant įvairovę“, – rašo popiežius. Krikščionys kviečiami atlikti savo dalį, tapti bendrystės amatininkais, atsispirti nuo Evangelijos šerdies, nuo Jėzaus Kristaus ir jo gelbstinčios meilės, liudyti susitikimo su Dievu ir artimo meilės grožį. Pasak Šventojo Tėvo, Europos katalikų socialinių dienų logotipas, stilizuotas šv. Martino iš Tūro, perrėžiančio savo apsiaustą į dvi dalis, kad vieną atiduotų vargšui, atvaizdas gerai parodo, jog meilė yra konkretus artumas, dalijimasis, rūpinimasis kitais.
„Tie, kurie myli, įveikia baimę ir nepasitikėjimą tais, kurie atvyksta prie mūsų sienų ieškodami geresnio gyvenimo: jei priimti, apsaugoti, lydėti ir integruoti daug brolių ir seserų, bėgančių nuo konfliktų, bado ir skurdo, yra teisinga ir žmogiška, tai dar labiau yra krikščioniška. Paverskime sienas, vis dar esančias Europoje, durimis, leidžiančias susipažinti su jos istorijos, tikėjimo, meno ir kultūros paveldu. Skatinkime dialogą ir socialinę draugystę, kad augtų brolybe grindžiamas žmonių sambūvis“, – pažymi Pranciškus laiške CCEE pirmininkui arkivyskupui G. Grušui, pavesdamas jo ir kitų susitikimo dalyvių darbą motiniškam Bažnyčios Motinos ir Taikos Karalienės užtarimui bei Europos šventųjų globėjų globai. (RK / Vatican News)
