Kovo 16 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pratęsė katechezių ciklą apie senatvę ir kalbėjo apie ypatingą senolių dovaną ir pašaukimą: parodyti į mėgavimąsi ir save patį orientuoto gyvenimo tuštybę ir apgaulę.
Popiežius komentavo biblinį pasakojimą apie Nojų, tvaną ir išgelbėjimo laivą, kurį pamini ir Jėzus. Tai stulbinantis pasakojimas: Dievas buvo toks nusiminęs dėl plačiai paplitusio žmonių nedorumo, tapusio įprastu gyvenimo būdu, kad pagalvojo, jog suklydo juos sukūręs ir nusprendė juos sunaikinti.
Šį radikalų sprendimą galima pavadinti paradoksaliu gailestingumu. Jokių žmonių, jokios istorijos, jokio teismo, jokio pasmerkimo. Daug korupcijos, smurto ir neteisingumo aukomis tapsiančių žmonių būtų išgelbėti visiems laikams.
Ar kartais, apimti bejėgiškumo prieš blogį jausmo arba demoralizuoti „pražūties pranašų“, ir mes nesusimąstome, kad geriau būtų buvę negimti? Gal turėtume patikėti tam tikromis naujausiomis teorijomis, pasak kurių žmonių rūšis yra evoliucinė žala mūsų planetos gyvybei?
Pasak popiežiaus, mes esame trikdančiai veikiami vienas kitam prieštaraujančių motyvų. Turime amžinos jaunystės optimizmą, kurį žadina nepaprasta technologijų pažanga, piešianti ateitį, kupiną mašinų, kurios bus veiksmingesnės ir protingesnės už mus, kurios gydys mūsų ligas ir sugalvos geriausius sprendimus, kaip mums nemirti. Kita vertus, atrodo, kad vis labiau stengiamasi įsivaizduoti galutinę katastrofą, dėl kurios mes išnyksime, pavyzdžiui, dėl branduolinio karo. O „dieną po to“, jei dar liks dienų ir žmonių, turėsime viską pradėti iš naujo. Atrodo, kad tvano simbolis vis labiau įsitvirtina mūsų pasąmonėje.
Biblijos pasakojime, kai reikėjo išgelbėti žemės gyvybę nuo sugedimo ir tvano, Dievas patikėjo šią užduotį seniausiam iš visų – teisiajam Nojui. Ar senatvė išgelbės pasaulį? Kokia prasme? Ir kaip? Koks yra ateities horizontas? Gyvenimas po mirties ar tik išgyvenimas iki tvano?
Jėzaus žodis, primenantis „Nojaus dienas“, padeda mums pagilinti to Biblijos pasakojimo prasmę, pažymėjo Pranciškus. Jėzus, kalbėdamas apie paskutiniuosius laikus, sako: „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino“ (Lk 17, 26–27).
Bet valgyti ir gerti, vesti ir tekėti yra labai įprasti dalykai, ir neatrodo, kad tai būtų sugedimo pavyzdžiai. Tad kur gi yra klaida? Jėzaus akcentuoja štai ką: žmonės, apsiribodami tik savimi ir mėgavimusi gyvenimu, praranda suvokimą apie sugedimą, kuris iškreipia gyvenimo orumą ir užnuodija jo prasmę.
Jie pradeda nerūpestingai žvelgti ir į sugedimą, tarsi tai būtų normali žmogaus gerovės dalis. Gyvenimo gėrybės vartojamos ir jomis mėgaujamasi nesirūpinant dvasine gyvenimo kokybe, nesirūpinant bendrais namais. Kol įprastą gyvenimą galime pripildyti tokios paviršutiniškos gerovės, nenorime galvoti apie tai, kas nepalieka vietos teisingumui ir meilei.
Ar sugedimas gali tapti norma? Taip. Ir kas tam atveria kelią? Toks nerūpestingumas, lengvabūdiškumas, kuris kreipia tik į rūpinimąsi savimi: tai durys į gyvenimą paskandinantį sugedimą, į sąžinės nejautrumą ir tapimą, nors ir nevalingai, blogio bendrininkais.
Pasak popiežiaus, būtent senatvė yra tas amžiaus tarpsnis, kuris leidžia gerai suvokti it apsėstiems pasimėgavimų ieškančio, bet vidinio gylio, grožio, teisingumo, meilės neturinčio gyvenimo apgaulę. Ypatingas vyresnio amžiaus žmonių jautrumas mintims ir jausmams, kurie daro mus žmonėmis, turi tapti pašaukimu ir senolių meilės naujosioms kartoms išraiška. Dievas laimina šią senatvės charizmą.
Nojus yra tokios gaivinančios, atjauninančios senatvės pavyzdys. Jis nedrausmina, nesiskundžia, nekaltina, bet rūpinasi pavojuje atsidūrusios kartos ateitimi, pastato laivą, į kurį priimamos visos gyvybės formos. Nojus įvykdo Dievo paliepimą pakartodamas švelnų ir dosnų kūrimo gestą. Naujas palaiminimas, nauja kūrinija ir yra šio paliepimo motyvas. Nojaus pašaukimas visada aktualus ir mums reikia šio šventojo patriarcho užtarimo. (RK / Vatican News)
