Pelenų trečiadienio pavakare vyko atgailos procesija iš Romos Aventino kalvos Šv. Anzelmo bažnyčios į netoliese esančią Šv. Sabinos bažnyčią ir buvo aukotos gavėnios liturginį laikotarpį pradedančios Mišios. Tradicinėms pamaldoms vadovavo ne popiežius, bet jo Valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin, kuris taip pat perskaitė popiežiaus homilijos tekstą.
Pelenų apeigos turi apsaugoti mus nuo klaidos, kad pripažinimas, kurio sulaukiame iš kitų žmonių, yra svarbesnis už atlygį, kurį mums suteiks Tėvas, sakoma popiežiaus homilijoje. Šis santūrus ir netgi griežtas simbolis verčia mus susimąstyti apie mūsų laikinumą. Tai tarsi kartūs, bet veiksmingi vaistai, kurie mus gali pagydyti iš troškimo gražiai atrodyti kitų akyse ligos.
Pelenai išryškina tuštumą, kuri slepiasi už karštligiško žemiškojo pripažinimo siekimo. Jie primena mums, kad sekimas pasaulio dvasia yra tarsi dulkės, kurias nupučia nedidelis vėjelis. Gavėnia yra Viešpaties mums duotas laikas grįžti į gyvenimą, pasveikti viduje ir eiti Velykų link, link to, kas nepraeina, link atlygio, kurį gausime iš Tėvo. Gavėnia – tai gijimo kelionė.
Toliau kardinolo Valstybės sekretoriaus perskaitytoje popiežiaus homilijoje kalbama apie tris tradicines gavėnios praktikas – maldą, išmaldą ir pasninką. Malda – tai meilės ir pasitikėjimo kupinas dialogas, kuris paguodžia ir atveria širdį. Jei malda yra tikra, ji virsta artimo meilės darbais. Galiausiai pasninkas: jai nėra tam tikra dieta. Jis padeda mums palaikyti ne kūno, bet dvasios formą. Pasninkas mus moko suprasti tikrą daiktų vertę.
Malda, išmalda ir pasninkas yra vaistai ne tik mums, bet ir visiems, sakoma popiežiaus homilijoje. Šie vaistais gali pakeisti istoriją. Tai dvasios ginklai. Šią maldos ir pasninko už Ukrainą dieną prašome Dievą taikos, kurios žmonės patys negali sukurti.
