Vasario 23 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pradėjo naują katechezių ciklą, remdamasis Dievo žodžiu, apie senatvės vertę ir prasmę.
„Žmonijos istorijoje mūsų dar niekada nebuvo tiek daug“, – sakė popiežius, pažymėdamas, kad senolių ir pagyvenusių žmonių skaičius per pastaruosius keletą dešimtmečių išaugo tiek, jog jie tarsi tapo nauja tauta. Dažnai senyvo amžiaus žmonės laikomi atsikratytina našta. Dramatišku pirmuoju pandemijos etapu būtent jie sumokėjo didžiausią kainą. Jie ir taip buvo silpniausia ir labiausiai apleista visuomenės dalis: jais nelabai domėjomės, kai jie buvo gyvi, nematėme, kaip jie miršta.
Senatvė ir migracija yra vienos iš aktualiausių problemų, su kuriomis šiuo metu susiduria žmonijos šeima. Kalba ne vien apie kiekybę. Tikrasis klausimas yra vienodas žmogaus gyvenimo tarpsnių traktavimas. Tai atskaitos taškas, padedantis suprasti ir įvertinti žmogaus gyvenimo visumą. Paklauskime savęs: ar aplink mus tarp skirtingų gyvenimo tarpsnių žmonių egzistuoja draugystė, sąjunga, o gal vyrauja atskirties ir išmetimo kultūra?
Visi gyvename dabartyje, kurioje sugyvena vaikai, jaunimas, suaugusieji ir pagyvenę žmonės. Tačiau pasikeitė proporcijos: ilgaamžiškumas tapo masinis, o įvairiems pasaulio regionams vaikystė tenka mažomis dozėmis. Šis disbalansas turi daugybę pasekmių. Dabar dominuojančios kultūros modelis yra jaunatviškas suaugęs žmogus, individas, kuris pats save kuria ir visada išlieka jaunas. Tačiau argi tiesa, kad jaunystėje yra visa gyvenimo prasmė, o senatvė yra tik vis didesnė tuštuma ir praradimas? Jaunystės, kaip vienintelio amžiaus, verto įkūnyti žmogiškąjį idealą, išaukštinimas ir panieka senatvei kaip silpnumui, nykimui, neįgalumui, buvo dominuojanti XX a. totalitarizmo ikona. Ar jau pamiršome tai?
Gyvenimo trukmės ilgėjimas turi struktūrinį poveikį atskirų žmonių, šeimų ir visuomenių istorijai. Bet ar jos dvasinė kokybė ir bendruomeninė prasmė turi atramą požiūryje ir meilėje? Galbūt pagyvenusieji turi atsiprašyti už savo užsispyrimą išgyventi kitų sąskaita? O gal juos galima gerbti už dovanas, kurias jie teikia visų gyvenimo prasmės jausmui? Būtent vadinamosiose išsivysčiusiose kultūrose senatvė daro mažai įtakos gyvenimo prasmės suvokimui.
Kodėl? Todėl, kad ji laikoma amžiumi, kuris neturi nei ypatingo turinio, nei savų prasmių. Be to, žmonės nėra skatinami šito ieškoti, o bendruomenė nepakankamai šviečiama, kad jas atpažintų. Trumpai tariant, amžiaus tarpsnyje, kuris dabar tapo lemiama bendruomenės erdvės dalimi ir trunka trečdalį viso gyvenimo, rengiami – kartais – pagalbos planai, o ne gyvenimo projektai. O tai yra mąstymo, vaizduotės ir kūrybiškumo spraga.
„Jaunystė yra labai graži, bet amžina jaunystė yra labai pavojinga haliucinacija. Būti senam yra taip pat svarbu ir gražu, kaip ir būti jaunam. Prisiminkime tai. Kartų sąjunga, grąžinanti žmogui visus gyvenimo amžius, yra mūsų pamestoji dovana. Ją reikia vėl surasti“, – sakė popiežius.
Dievo žodis gali daug ką pasakyti apie šią sandorą, pažymėjo Pranciškus, primindamas bendrosios audiencijos pradžioje skaitytus pranašo Joelio žodžius: „Jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus“ (Jl 3, 1).
Tai galima aiškinti taip: vyresnio amžiaus žmonės, laidodami savo svajones praeityje, priešinasi Šventajai Dvasiai, o jaunimas nebegali matyti dalykų, kuriuos reikia padaryti, kad atsivertų ateitis. Kita vertus, kai senoliai perduoda savo svajones, jaunimas aiškiai supranta, ką turi daryti.
Jaunimas, kuris neklausia, kokios senolių svajonės, žiūri sau į kojas ir temato vizijas, kurios neperžengia jų nosies ribų, sunkiai neš dabartį ir ištvers ateitį. Seneliai pasineria į melancholiją, o jaunimas dar labiau susikūprina prie savo išmaniųjų telefonų. Ekranas gali likti įjungtas, bet gyvenimas užges anksčiau laiko. Ar didžiausia pandemijos pasekmė nėra būtent jaunų žmonių pasimetimas? Seni žmonės turi jau nugyvento gyvenimo išteklių, kuriais gali pasinaudoti. Ar jie tik stebės, kaip jauni žmonės praranda savo regėjimus, ar lydės juos, šildydami juos savo svajonėmis?
Ilgos kelionės išmintis, lydinti senatvę, turi būti suvokiama kaip gyvenimo prasmės pasiūlymas, o ne inertiškai sunaudojama išgyvenimui. Jei senatvei nebus sugrąžintas žmogiškai vertingo gyvenimo orumas, ji pasmerkta užsisklęsti neviltyje, kuri atima meilę iš visų.
„Šiam žmonijos ir civilizacijos iššūkiui reikia mūsų atsidavimo ir Dievo pagalbos. Prašykime to Šventosios Dvasios“, – sakė popiežius Pranciškus. – „Šiomis katechezėmis apie senatvę norėčiau paskatinti visus pagalvoti apie jos teikiamas dovanas kitiems gyvenimo tarpsniams ir meiliai jas priimti. Dievo žodis padės mums įžvelgti senatvės prasmę ir vertę. Tegul Šventoji Dvasia suteikia mums reikalingų sapnų bei regėjimų.“
Popiežius linkėjo, kad seneliai ir jaunimas kalbėtųsi. Taip bus perduota jų išmintis. Senoliai yra tarsi šaknys, o jaunuoliai tarsi žiedai. Seneliai yra palaiminimas visuomenei. (RK / Vatican News)
