Ketvirtadienį, vasario 17 d., popiežius Pranciškus pranešimu „Tikėjimas ir kunigystė šiandien“ pradės trijų dienų simpoziumą apie kunigystę – apie visų pakrikštytųjų, visų tikinčių moterų ir vyrų kunigystę ir kai kurių – įšventintąją kunigystę.
Tad, pabrėžia vienas iš simpoziumo organizatorių, Vyskupų kongregacijos prefektas kardinolas Marcas Ouellet, simpoziumas nėra vien apie kunigų celibatą ar apie seksualinius išnaudojimus. Jo tikslas taip pat nėra polemika su Katalikų Bažnyčios Vokietijoje viduje gimusiais siūlymais griauti barjerus tarp kunigystės ir homoseksualumo, celibato ar moterų.
„Pagrindinis tikslas – permąstyti įšventintosios tarnystės santykį su pamatine kiekvieno pakrikštytojo tarnyste“, – Vatican News komentavo kardinolas Ouellet. Šiame apibendrinime galima atpažinti popiežiaus kvietimą eiti sinodiškumo keliu be klerikalinio elitizmo, kuris nepriklauso Bažnyčios prigimčiai.
„Jau kelerius metus – Amazonijos sinode ar įvairiuose nacionaliniuose sinoduose – šis klausimas buvo keliamas, ypač celibato klausimas. Mes, simpoziumo mokslinio komiteto nariai, pamanėme, kad būtina gilintis į šią temą, ypač į krikšto kunigystę“, – pažymėjo kardinolas. Pasak jo, katalikiškoje kultūroje, kai kalbame apie kunigystę, dažnai galvojame apie vien įšventintus kunigus, apie įšventintas tarnystes, o Vatikano II Susirinkimas atkūrė pusiausvyrą tarp pamatinės visų pakrikštytųjų kunigystės ir jiems tarnaujančios įšventintos kunigystės. Tačiau tai dar ne visiškai peraugo į pastoracinę praktiką ir sąmoningumą apie Bažnyčios misiją, kuri apima visus pakrikštytuosius. Todėl pagrindinis simpoziumo tikslas – pagilinti ryšį tarp visų ir įšventintosios kunigystės, kad būtų galima geriau apmąstyti pašaukimų bendrystę Bažnyčioje, taip pat gyvenimo būsenų papildomumą.
Iš tokios plačios perspektyvos bus iš dalies – nes šio simpoziumo pagrindinė tema kita – paliestos celibato ir seksualinio išnaudojimo temos. Pasak kardinolo M. Ouellet, greta šiuo metu turimų kultūrinių ir socialinių analizių būtina ateityje parengti ir teologinį – istorinį tyrimą. Taip pat bus surengta diskusija, kurioje trys moterys ekspertės išsakys savo poziciją moterų ir įšventintosios tarnystės klausimu.
Kardinolas M. Ouellet pabrėžė simpoziumo sąsają su Bažnyčios sinodiniu keliu. Simpoziumas vyksta būtent Dievo tautos klausymosi kontekste, siekiant, kad Bažnyčia būtų labiau sinodinė. „Mums dar teks nueiti ilgą kelią, kol pakrikštytieji supras, kad jų krikštas yra ne tik pasas į dangų, bet ir pareiga perduoti likusiai žmonijai lobį, kurį jie nešioja savo širdyse per tikėjimą Kristumi“, – sakė prefektas. Šias temas jis pratęsė kitame interviu, suteiktame interneto svetainei Aleteia.
„Visi pakrikštytieji turėtų turėti misionierišką sąmoningumą. Misija nėra skirta tik įšventintiems kunigams. Todėl simpoziumo tikslas – grįžti prie kunigystės pagrindų, aiškiai apmąstant įšventintosios tarnystės ir krikštu gautos kunigystės sąsają. Dėmesys nėra tik įšventinto kunigo figūrai. Norime būti dėmesingi pašaukimų bendrystei ir gyvenimo būsenų papildomumui, pavyzdžiui, kaip vykdyti savo krikštu gautą kunigystę būnant tėvais, šeimoje ar vienuoliniame gyvenime“, – sakė Vyskupų kongregacijos vadovas.
„Šie apmąstymai neabejotinai papildys tai, kas gali būti pasakyta kitur: simpoziume dalyvaus keletas Vokietijos vyskupų... Jei tai, ką jie čia išgirs, galės pasitarnauti jų apmąstymams, būsiu laimingas. Tačiau kartoju: mes čia atvykome ne tam, kad vadovautume ar ginčytume tai, kas vyksta Vokietijoje“, – pridūrė kardinolas M. Ouellet.
Kalbant apie įšventintąją kunigystę, svarbu yra tirpdyti klerikalizmą, tačiau nesugriauti pačios kunigystės funkcijos.
„Klerikalizmas – tai nesugebėjimas įsiklausyti į Dievo tautą. Tai savo požiūrio primetimas, tai kunigas parapijoje, kuris neklauso pastoracinės tarybos arba laiko moteris antrarūšėmis tikinčiosiomis. Popiežius smerkia šiuos piktnaudžiavimus, šį mentalitetą, kuris kraštutiniais atvejais gali privesti prie rimtų piktnaudžiavimų“, – pažymėjo prefektas. – „Tačiau kunigo, kuris savo bendruomenėje turi įkūnyti Kristaus autoritetą, funkcija turi būti saugoma. Jis turi tai daryti tėviškai ir broliškai, kai žmogus, kuriam jo autoritetas – ne ginti savo poziciją, bet trokšti, kad jo vaikai užaugtų. Tėvo autoritetas nėra smurtas. Priešingai, jis nori, kad jo vaikai subręstų. Kai kunigas įsikiša į bendruomenės reikalus, jis turi tai daryti tėviška dvasia, su autoritetu, bet kartu ir su švelnumu, lydėdamas ir padrąsindamas. Vis dar turime gilintis į visa tai teologiniu požiūriu“. (RK / Vatican News)
