Individuali ar bendruomeninė tapatybė neišvengiamai yra susijusi su praeitimi, su istorija, su kultūriniu paveldu. Tai galioja visiems žmonėms, pavieniams krikščionims ar visam Europos kontinentui, kuriame gyvena įvairių įsitikinimų žmonės. Ir vis dėlto, paradoksaliai, krikščionio tapatybė labiau susijusi su ateitimi, nei su praeitimi, pažymi prancūzų dominikonas Adrienas Candiard’as OP.
Prancūzų katalikų dienraštyje „La Croix“ paskelbtame straipsnyje teologas primena šv. Alberto Didžiojo palyginimą, jog krikščionis yra tarsi apverstas medis: jo šaknys yra ne žemėje, bet danguje. Kitaip tariant, ta ateitis, dieviškoji būklė, į kurią Dievas mus kviečia, padeda eiti, yra tai, kas mus maitina ir verčia augti.
Tokiu „apverstos tapatybės“ sąmoningumu pasižymėjo pirmųjų amžių krikščionys, kurie kritiškai žvelgė į savo laikotarpio pagonišką kultūrą, itin šlovinusią savarankiškumą, kolektyvinį savęs šventimą: „esame, kas esame“. Krikščionybė replikavo – „esate Dievo vaikai, bet dar turite tai priimti“. Krikščioniška tapatybė kreipia asmenį ne į save patį, bet įpareigoja išeiti iš savęs.
Pasak dominikono, mūsų padėtis nebėra tokia paprasta. Tam tikra prasme, pagoniškame kontekste gyvenusiems pirmųjų amžių krikščionims buvo lengviau suprasti ir justi, kad jų tapatybė, jų šaknys yra ateityje ir danguje, nei mums, nes tuo metu dar nebuvo daugiaamžės krikščioniškos praeities ir istorinės krikščioniškos kolektyvinės tapatybės, kokią turime mes.
Prancūzijos istorija neatsiejama nuo krikščioniškojo tikėjimo, kuris dar visai neseniai darė didelę įtaką vertybėms, idėjoms, jausmams, literatūrai, institucijoms, architektūrai... Krikščioniškoji tapatybė įsišaknijusi ateityje, taip pat turi, antra vertus, šią krikščioniškąja nacionalinės ir istorinės tapatybės dimensiją. Šie du elementai nėra nesuderinami, tačiau jų derinimas kartais būna šiek tiek keblus, pažymi Adrienas Candiard’as OP.
Pasak jo, bendra krikščioniška praeitis nepaverčia katalikų nacionalinio muziejaus saugotojais. Ši praeitis priklauso ne tik katalikams, bet visiems: ir tikintiesiems, ir netikintiesiems. Pavyzdžiui, kaimo bažnyčios turi dvejopą statusą: visų pirma jos yra krikščioniškos maldos vietos, tai yra jų egzistavimo prasmė ir jų pastatymo priežastis. Bet tuo pat metu dažnai jos yra ir vienintelis vietovės istorinis paminklas bei pagrindinė atminties vieta, visiems bendra atminties vieta.
Tikintieji Prancūzijoje taip pat turi dvigubą tapatybę. Jie yra krikščionys, kurių šaknys yra danguje, ir tuo pat metu piliečiai, kurių šaknys glūdi praeityje. Jie gyvena naujame kontekste, kuriame jie yra nebe dauguma, bet mažuma.
Suprantama, kad jiems nesvetimos visuomenėje vykstančios diskusijos apie krikščioniškojo paveldo vaidmenį ir normalu, kad krikščionys šiose diskusijose išsako savo nuomonę. Taip pat suprantama, kad jie išreiškia tam tikrą nostalgiją. Tačiau jie turi nepamiršti, kad tai politinė, o ne religinė diskusija. Kaip tikintieji, jie negali pasitenkinti tik notarine funkcija: tikrasis „krikščioniškasis palikimas“ yra ne istorinis paveldas, kad ir koks turtingas jis būtų, bet amžinasis gyvenimas, kurio paveldėtojais mus padarė Dievas.
„Krikščioniškoji tapatybė, krikščionims būdinga tapatybė, yra ne Šartro katedra, bet Dievo karalystė, ir tai sako viduramžių architektūros mylėtojas! Diskutuodami apie tai, ką reiškia būti prancūzais, nepamirškime, kad mums svarbiausia yra tapti tuo, kuo Dievas dovanai leidžia mums būti: Jo sūnumis ir dukterimis“, – rašo dominikonas Adrienas Candiard‘as OP. (RK / Vatican News)
