Per pastarųjų savaičių trečiadienio bendrąsias audiencijas, priminė Pranciškus, jis apžvelgė šv. Juozapo paveikslą remdamasis negausiomis, tačiau svarbiomis žiniomis, kurias mums perdavė Evangelijos, kalbėjo apie jo savybes, kurias išryškino Bažnyčios maldos ir pamaldumas. Šio trečiadienio katechezėje popiežius šnekėjo apie tai, kad šv. Juozapas nėra vien gražus, tačiau tolimas istorinis pavyzdys. Jis gali būti mūsų draugas šiandien. Kokiu būdu? Per šventųjų bendrystę.
Šventųjų bendravimas yra svarbi mūsų tikėjimo dalis, praturtinanti mūsų krikščioniškąjį gyvenimą, padedanti užmegzti ryšį su šventaisiais ir mirusiais brangiais žmonėmis.
Kai kurios krikščionybės pamaldumo formos, atrodo, labiau atspindi pagonišką, nei krikščionišką mentalitetą. Esminis skirtumas yra tas, kad mūsų malda ir tikinčiųjų pamaldumas nėra grindžiami pasitikėjimu žmogumi, atvaizdu ar daiktu, net jei žinome, kad jie yra šventi.
Pranašas Jeremijas mums primena, jog prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi, (...) palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu (žr. Jer 17, 5-7). Net jei visiškai pasikliaujame šventojo ar juo labiau Mergelės Marijos užtarimu, mūsų pasitikėjimas turi vertę tik per santykį su Kristumi. Ryšys, jungiantis mus su Jėzumi ir vieni su kitais, turi konkretų pavadinimą: „šventųjų bendrystė“. Ne šventieji daro stebuklus, bet Dievo malonė veikia per juos.
Kas tai yra šventųjų bendravimas? Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama, jog tai ne kas kita, kaip pati Bažnyčia (žr. 946 st.). Ar tai reiškia, kad Bažnyčia skirta tik tobuliesiems? Ne, ji yra išgelbėtų nusidėjėlių bendruomenė. Mūsų šventumas yra vaisius Dievo meilės, pasireiškusios per Kristų. Jis mus pašventina mylėdamas mūsų varganumą ir iš šio varganumo išgelbėdamas. Pasak šv. Pauliaus, esame vienas kūnas, kurio galva yra Jėzus, o mes – jo nariai (žr. 1 Kor 12, 12). Šis kūno vaizdinys iškart padeda suprasti, ką reiškia būti susietiems vieni su kitais bendryste: „jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“( 1 Kor 12, 26–27).
„Brangūs broliai ir seserys, džiaugsmas ir liūdesys, kurie paliečia mano gyvenimą, paliečia visus taip, kaip mane paliečia šalia esančio brolio ir sesers džiaugsmas ir liūdesys“, – sakė popiežius Pranciškus. Tam tikra prasme, pasak jo, kiekvieno žmogaus nuodėmė arba meilė daro poveikį visiems. Per Kristų esame taip giliai ir tampriai susiję, kad šio ryšio negali nutraukti net mirtis. Šventųjų bendrystė apima ne vien šiuo istoriniu momentu šalia esančius brolius ir seseris, bet ir tuos, kurie baigė savo žemiškąją piligrimystę ir peržengė mirties slenkstį.
„Pagalvokime, brangūs broliai ir seserys: Kristuje niekas niekada negali mūsų iš tiesų atskirti nuo tų, kuriuos mylime. Keičiasi tik buvimo kartu su jais būdas, tačiau niekas ir niekaip negali nutraukti šio ryšio. Šventųjų bendrystė jungia tikinčiųjų bendruomenę žemėje ir danguje“, – sakė popiežius. Pasak jo, ši gili bendrystė apima ir išsižadėjusius tikėjimo, Bažnyčios persekiotojus, piktžodžiautojus. Visi esame broliai, visi esame susiję, tai reiškia šventųjų bendrystė.
Kaip galiu užmegzti draugystės ryšį su šalia manęs esančiu broliu ar seserimi, taip draugystę galiu užmegzti ir su broliu ar seserimi, esančiu danguje. Su šventaisiais labai dažnai užmezgame draugystės ryšius“, – kalbėjo popiežius. Pasak jo, pamaldumas iš tikrųjų yra būdas išreikšti meilę, kylančią iš šio mus vienijančio ryšio. Visi žinome, kad visada galime kreiptis į draugą, ypač kai mums sunku ir reikia pagalbos. Visiems mums reikia draugų, visiems mums reikia reikšmingų tarpusavio santykių, kurie padėtų susidoroti su gyvenimo užduotimis.
Jėzus taip pat turėjo draugų ir į juos kreipdavosi lemtingiausiais savo žmogiškosios patirties momentais. Bažnyčios istorijoje yra pastovių dalykų, lydinčių tikinčiųjų bendruomenę: pirmiausia tai didžiulė meilė ir stiprus ryšys, kurį Bažnyčia visada jautė Marijos, Dievo Motinos ir mūsų Motinos, atžvilgiu. Panašiai, Bažnyčia jautė ypatingą pagarbą ir meilę šv. Juozapui. Galu gale Dievas jam patiki brangiausius dalykus: savo Sūnų Jėzų ir Mergelę Mariją.
Šventųjų bendrystė visada padeda jausti šalia savęs tuos šventuosius vyrus ir moteris, kurie yra mūsų globėjai: šventąjį, kurio vardą nešiojame, šventąjį, kurio vardo bažnytinei bendruomenei priklausome, ar globėją vietos, kurioje gyvename, ir pan. Būtent šis pasitikėjimas turi mus visada skatinti kreiptis į juos lemiamais gyvenimo momentais. Tai nėra prietaringas ar magiškas veiksmas: tai kreipimasis į brolį ar seserį, kurie ėjo teisiu, pavyzdiniu, šventu gyvenimo keliu, o jį užbaigę yra priešais Dievą. „Kalbuosi su tuo broliu ar ta seserimi ir prašau jų užtarimo mano reikaluose“, – sakė popiežius.
„Dėl šios priežasties norėčiau šią katechezę baigti malda į šventąjį Juozapą, prie kurio esu ypač prisirišęs, ir kurią jau 40 metų kalbu kasdien“, – tęsė popiežius Pranciškus, vildamasis, kad ir kiti ją išmoks. Šią 18 amžiaus maldą, pasak jo, jis rado Jėzaus ir Marijos seserų maldyne. Ši malda tuo pat metu yra kreipimasis į šv. Juozapą, mūsų draugą ir globėją, ir iššūkis jam.
„Šlovingasis patriarche šv. Juozapai, kuris moki padaryti neįmanoma įmanoma, ateik man į pagalbą šiomis kančios ir sunkumų akimirkomis. Savo globon priimk labai rimtas ir sunkias situacijas, kurias tau patikiu, kad jos būtų sėkmingai išspręstos. Mano mylimas tėve, visiškai pasitikiu tavimi. Kad nebūtų sakoma, jog veltui tavęs šaukiausi, ir kadangi tu gali viską pas Jėzų ir Mariją, parodyk man, kad tavo gerumas toks pat didelis, kaip ir tavo galia. Amen.“ (RK / Vatican News)
