Užgeso albanės Švč. Pranciškaus stigmų neturtėlių vienuolijos sesers gyvenimas, pašvęstas artimui per Eucharistinį Jėzų.
Slapčia eidavo pas kunigus gūdžiais komunistinio režimo Albanijoje laikais, nešdavo Komuniją ligoniams, kalėjimuose kalintiems kunigams, kaimuose krikštydavo vaikus ir visus, kurie pasirodydavo prie jos namų durų nešini upių vandeniu. Didi s. Maria Kaleta širdis, plakusi 92 metus, sustojo Škoderio vienuolyne naktį iš sausio 1-osios į 2-ąją. Užgeso albanės Švč. Pranciškaus stigmų neturtėlių vienuolijos sesers gyvenimas, pašvęstas artimui per Eucharistinį Jėzų.
Meilės ir tikėjimo gestai, ypač po 1967 m., kai buvo uždarytos visos bažnyčios, Švč. Sakramentas, suvyniotas į lino drobules, buvo slepiamas po dėžėmis. Kad niekam jo nepritrūktų ostijos buvo gaminamos bendradarbiaujant kartu su kitomis seserimis pranciškonėmis ir dominikonėmis. Iš kunigo dėdės s. Maria buvo paveldėjusi specialų tam skirtą aparatą.
Ugdantis s. Marijos pavyzdys labai sujaudino popiežių Pranciškų, kuris susipažino su vienuole vizito Albanijoje 2014 m. metu. Po ketverių metų per vieną meditaciją Šv. Mortos namuose Šventasis Tėvas pavadino ją gražiu pavyzdžiu, kaip Bažnyčia gali būti motina.
Susitikimo su popiežiumi metu Tiranos katedroje vienuolė pasakojo, kaip kartą prie jos pribėgo moteris su mergaite ant rankų, prašydama ją pakrikštyti. „Iš baimės – kadangi žinojau, jog moteris buvo komunisto žmona – pasakiau, kad neturiu kaip ją pakrikštyti, nes buvome gatvėje. Tačiau moteris, didžiulio troškimo vedama, pasakė, kad šalimais esančiame kanale yra vandens. Tada aš atsakiau, kad neturiu su kuo pašlakstyti vandeniu. Tačiau moteris primygtinai prašė pakrikštyti dukrą. Matydama jos tikėjimą, nusiaviau batą, kuris buvo plastikinis, pasėmiau vandens iš kanalo ir pakrikštijau mergaitę“, – tada pasakojo vienuolė.
Sesers Marijos įsitikinimu, iš nieko nebuvo galima Jėzaus. Jis buvo jos pirma ir paskutinė mintis kasdien, tą ji liudijo net ir savo laisvės kaina. Ji džiaugėsi, kad galėjo šlovinti Dievą, kad galėjo visiems pasakyti, jog išbandymų metais likti ištikimiems tikėjimui ir atsilaikyti stiprybės gauname būtent iš Jėzaus buvimo, kurį per malonę galėjome saugoti namuose, kaip garbingiausią ir brangiausią svečią.
(DŽ/L'Osservatore Romano)
