Išminčiai paliko viską ir leidosi ieškoti ėdžių – tai pagonių išminčių kelionė, kuriuos patraukė žvaigždė. Tiesos ieškojimas gali patraukti, bet atversti žmones gali tik Dievas.
1583 m. italas misionierius Matteo Ricci tapo pirmuoju jėzuitu, kuris įsikūrė Kinijoje. Siekdamas evangelizuoti Kiniją, jis norėjo pirmiausia patraukti politinį ir kultūrinį elitą, manė, kad, jei jam pavyks atversti elitą, juo paseks visa kita tautos dalis. Jis greitai suprato, kad jo turimos astronomijos ir matematikos žinios domina mokslo žmones. 1601 m. jam buvo suteiktas leidimas gyventi sostinėje Pekine. Jo pasirinktą liniją tęsė įpėdiniai – 1650 m. vienas jėzuitas tapo imperijos astronomijos ir matematikos tarnybos vadovu.
Šis epizodas labai primena Kristaus Apsireiškimo šventės Evangeliją – svetimšalis astronomas įveikia tūkstančius kilometrų, kad susitiktų su valdovu; žvaigždžių stebėjimas leidžia susitikti dviem pasauliams, kurie iki tol vienas kito nepažinojo. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Pekine krikščionis astronomas mėgino perduoti Jėzaus dovaną pagoniui valdovui, kurio vardas – likimo ironija – buvo „Dangaus sūnus“, tačiau jis šios dovanos atsisakė.
Tikėtasi, kad istorija pasikartos ir pagonys nusilenks pagarbinti ėdžiose gulintį Kūdikėlį Jėzų Kristų, o žvaigždžių stebėjimas taps bendru taku, vedančiu visus pas Kristų. Išminčių pagarbinimas būtų paliudijęs ne tik Viešpaties Apsireiškimą, bet ir Bažnyčios visuotinumą, išties katalikišką, nes ji sudaryta iš visų tautų ir kalbų. Vis dėlto Kinijos imperatorius niekada asmeniškai nepriėmė jėzuito Matteo Ricci, į krikščionybę atsivertė vos keletas kinų literatų ir aukštų pareigūnų.
Ir mūsų dienomis pasaulyje yra daugiau Jėzų ignoruojančių žmonių, nei jo garbintojų. Tad gal išminčių atvykimas į Betliejų nereiškia pagonių įžengimo į Bažnyčią? M. Ricci istorinė pamoka Pekine aiški: pagonys ir krikščionys gyvena po tuo pačiu dangumi, stebi tas pačias žvaigždes, tačiau mato skirtingus dalykus. Bendras astronomijos ir matematikos pagrindas egzistavo vakar ir tebeegzistuoja šiandien, jis apima technologijas, prekybą, tačiau toliau nežengia. Kinijoje turi konfucionizmą, taoizmą, budizmą ir kelis tūkstantmečius kultūros, kuri neturi ko pavydėti vakarietiškajai: tad kodėl kinai turėtų priklaupti priešais Kūdikėlį Jėzų? O ką kalbėti apie Indiją ir kitas visuomenes?
Religinių ir kultūrinių tradicijų nepralaidumas krikščionių tikėjimui ragina mus klausti kodėl? Nesėkmingos evangelizacijos priežasčių daug: pernelyg dažnai krikščionių tikėjimas suprantamas kaip svetimšalio ar net kolonizatoriaus religija; per dažnai Europos politinės galios norėjo palenkti misijas savo naudai. Tačiau, be šių istorinių atsitiktinumų, daugelio tautų prisirišimas prie savo religijos ir krikščionių tikėjimo atmetimas yra mįslė, o krikščionims – pagunda.
Pagunda tokia: kadangi Bažnyčios visuotinimas, apimantis visas tautas, atrodo sunkiai įgyvendinamas, galbūt teiginio, kad tik Bažnyčia turi visus išganymo įrankius, reikia atsisakyti kaip naivaus mito, pasenusio klerikalizmo relikto? Tada būtų lengva padaryti išvadą, kad Dievo Apsireiškimas, išreiškiamas per Bažnyčios sakramentus, yra ne kas kita, kaip vienas iš Dievo plano žmonijai vykdymo būdų.
Tačiau ar tai nereiškia, kad atsitraukus po nesėkmės praktiniame plane, pereinama prie pateisinimo teoriniame?
Daugybės ginčų akivaizdoje Bažnyčia dar kartą 2000 m. pakartojo, kad tezė apie ribotą, neišsamų ir netobulą Jėzaus Kristaus apreiškimo pobūdį, kuris papildytų esamą kitose religijose, prieštarauja Bažnyčios tikėjimui. Trijų Karalių šventės Evangelija mus moko, kad išminčiai leidosi į kelią ieškoti Kūdikėlio Jėzaus dėl to, kad Dievas jiems davė ženklą per žvaigždę, o Sūnus nusileido iš aukštybių, kad susitiktų su jais žemėje.
(DŽ/Aleteia)
